23 rugpjūčio, 2018

Gyvybės kaina

Viename nedideliame miestelyje vyko žiemos šventė. Visas miestas susirinko ant vietinio ežero ledo švęsti ir linksmintis.
Liaudis buvo pati įvairiausia, nuo linksmai krykštaujančių vaikų iki prie prekystalių besiderančių močiučių; nuo turtingų vyrų ir madingų, jiems į parankes įsikibusių, damų iki skarmalais apsirengusių vargšų.

Vienas labai turtingas ir išdidus žmogus, kuris buvo ne itin mėgiamas miestelio gyventojų, ėjo per ledą nuo savo vilos, įsikūrusios kitame ežero krante, šventės link.
Taip jau nutiko, kad būdamas visai netoli šventės, žmogus nepastebėjęs properšos įlūžo ir įkrito į vandenį. Jo laimei, vienas vaikas pastebėjo tai ir sukėlė visą šventę ant kojų. Žmonės pribėgo, bet niekas nedrįso (o gal nenorėjo) gelbėti turtuolio. Visi išsigandę ir praradę žadą, žiūrėjo į bejėgiškai  rankomis mosuojantį vyrą. Prabangūs šilti kailiniai, sušlapę pasidarė labai sunkūs ir tempė jį žemyn.


Staiga iš minios iššoko apdriskęs vargšas žmogus ir, atsigulęs ant ledo, griebė turtuolį už rankos. Rizikuodamas savo gyvybe, jis iš visų jėgų tempė vyrą ir padėjo jam išsikrapštyti. Po minutės abu gulėjo ant ledo, mėgindami atgauti kvapą.

Minia plojo ir gyrė didvyrį. Po kiek laiko visi nutilo ir stebėjo kas bus. Jie suprato, kad vargšas pasielgė didvyriškai ir turtuolis norės kažkaip atsidėkoti.
Kai abu jau stovėjo ant kojų, turtuolis ištraukė iš kišenės sušlapusią piniginę. Atvėręs jos turinį, jis ištraukė 20-ies eurų kupiūrą ir įkišęs ją vyrui, ramiai nuėjo.
Minioje kilo nepasitenkinimo šurmulys. Žmonės užsidegė piktinosi koks godus ir nedėkingas yra turtuolis.

Netrukus iš minios išėjo vyras ir pasakė:
- Ko jūs jį teisiate, jis geriau žino savo gyvybės vertę.

25 rugsėjo, 2017

Sudūžusi širdis

Aš žiūrėjau per stalą į savo vaikiną ir persukinėjau jo žodžius savo galvoje. „Man tiesiog daugiau nebepatinka leisti laiką su tavimi.“

Aš niekuomet nežinojau, kad širdį galima sudaužyti taip netikėtai, taip grubiai – vienu sakiniu. Aš desperatiškai kabinausi už visko, kas galėjo suminkštinti šių aštuonių žodžių šiurkštumą. Aš išspaudžiau iš savęs tik tris: „Nuvežk mane namo“. Kada mes važiavome, mano mintys buvo tokios pat išplaukusios, kaip medžiai, skriejantys pro šalį. Kaip trimečiai santykiai galėjo pasibaigti per tris minutes?

„Sudaužytos širdies“ terminas, taip plačiai naudojamas mūsų visuomenėje, dažnai skamba romantiškai. Tuo momentu aš supratau, kaip siaubingai tai neromatiška – tai kažkas draskančio, siaubingai griaunančio, reikalaujančio viso tavo dėmesio. Tokio skausmo nesustabdyti.
Sudaužyta širdis gali būti pas moterį, išgirdusią iš savo gydytojo, kad jos mažylis pilve numirė. Arba pas vaiką, kuris sužino, kad jo tėčiui vėžys. Sugriauti santykiai, varginanti depresija, svajonės, griūvančios ir byrančios jūsų akyse.

Aš nuėjau į bažnyčia po dienos, kai sudužo mano širdis. Sudaužytos, dejuojančios širdys kas sekmadienį pildo bažnyčių suolus. Nors aplinkui buvo daugybė žmonių, skausmas vis dar buvo ten viduje. „Širdis žino savo skausmą“ (Patarlių 14:10). Gilus skausmas gali priversti jus jausti izoliaciją, tarsi būtumėt kalėjimo kameroje. Priešas nenori nieko kito, kaip tik įkalinti tikinčiuosius šiose narvuose ir išlaikyti mus izoliuotus. Tačiau Dievas trokšta priešingo. Štai trys dalykai, kuriuos vertėtų prisiminti, kada sekmadienio rytą jūs jaučiate norą pasilikti namie sudaužyta širdimi.

Sudaužytos širdys – atviros širdys.
Yra daug rūšių sudaužytų širdžių, bet Kristus išgydo jas visas“ – Čarlzas Sperdženas.

Įsivaizduokite, kad jūsų širdis stoja ir jums reikalinga skubi ir rizikinga atviros širdies operacija. Ligoninėje yra keletas daktarų, kurie teigia, kad jie profesionalai, tačiau tik vieno tarnybinis sąrašas yra nepriekaištingas – jis niekuomet neklydo operuodamas. Viskas, ką jis daro – tobula.
Ar rinktumėtės daktarą su mažesne patirtimi, ar su prastesniu rezultatyvumu? Ne, jeigu vertinate savo gyvybę.

Dievas – vienintelis Gydytojas, kuris gali visiškai išgydyti sudaužytą širdį, ir Jis niekada nepatyrė nesekmės savo sugebėjime gydyti. Sara, Dovydas, Ozėjas – jie visi turėjo sudaužytas širdis, dėl įvairiausių priežaščių – nevaisingumas, gėdingos nuodėmės pasekmės, meilė be atsako – ir Dievas išgydė juos visus. Sudaužyta širdis – tai atvira širdis, o atvira širdis yra pažeidžiama. Šiuo pažeidžiamumo periodu, tegul Jis būna jūsų užuovėja. Leiskite Jam pripildyti jus išgydymu per giedojimą, maldą ir bažnytinės šeimos mokymą.

Skausmas – asmeninis, išgydymas – kolektyvinis.
Ar kada nors turėjote artimą draugą, kuris pergyveno didžiulį sielvartą, apie kurį jums nepasakojo? Kuomet jūs, pagaliau, sužinojote apie tai, jums buvo skaudu. Tai skausminga, bent jau dėl dviejų priežaščių: pirmiausiai, jums skaudu dėl draugo kančių, ir, antra, skaudu, kad jis nepatikėjo jums kartu nešti šį sunkumą su jumis.

Kaip tikintys, mes pašaukti nešioti vieni kitų naštas (Galatams 6:2). Niekas neteigs, kad vienas žmogus gali pakelti tiek pat, kiek pakels dešimt žmonių. Tai kodėl gi taip dažnai ignoruojame ištiestas rankas, norinčias padėti mums nešti mūsų naštą, ir mėginame vilkti ją savarankiškai? Mes visuomet savarankiškai nešame sunkiausią jos dalį, tačiau brolių bei seserų padrąsinimas ir palaikymas ženkliai lengvina naštą. Skausmas nugalimas nuoširdžiu giedojimu, vienatve – bendravimu, o liūdėsys – Dievo Žodžio tarnavimu.

Supkite save Dievo žmonėmis, ir jūs pamatysite, kaip bendrų pastangų dėka, ateis išgydymas – ir kad būdami kartu, esame stiprūs. Mes turime kovoti su spyginančiu skausmu ryžtingu Tėvo garbinimu kartu su broliais ir seserimis, kurie melstis kartu su mumis už mus.

Garbinimas kuria galimybes.
Pakelk savo žvilgsnį į Jėzų,
Nuo Jo nenuleiski akių,
Ir ištirps tartum sniegas aplink tave
Tai, kas žemiška, skausmingą, niūrų.

Nors kančia niekuomet nebūna nereikšminga, Dievas visuomet didesnis. Garbinimas nukreipia mūsų proto kryptį į Deivo didybę, ir stati skausmą į savo vietą – po jau nugalėjusio Tėvo valdžia.
Kaip keistai tai beatrodytų šiuo momentu, pakelkite rankas šlovinime ir garbinime ir prisiminkite, kad pergalė jau buvo pasiekta. Atminkite, kad Dievas, kuris laiko jūsų gyvenimą savo delne, žengia pergalės eisenoje. „Jis nepasitrauks ir nepaliks tavęs“ (Pakartoto Įstatymo 31:6).

Būdami šlovinimo kalno virūnėje, mes staiga suvokiame savo nereikšmingumą. Ir tai visai nėra žeidžiančia. Mes randame džiaugsmą pažinime to, kad Kristaus šlovė išeina už visų mūsų suvokiamų ribų ir kad savo šlovėje Jis kontroliuoja viską mūsų gyvenime, įskaitant kiekvieną širdies skausmo milimetrą ar sekundę. Niekas negali palisti jus, be kruopštaus nusėjojimo per Jo mylinčius pirštus.
Tegu nuoširdus gyrius primena jums apie jo didžią meilę ir absoliutų suverenumą ir tegul šie prisiminimai atneša išgydymą jūsų sudaužytai širdžiai. Garbinimas – tai balzamas net pačioms gyliausioms žaizdoms.

Rachel Coulter

Netaktiškumas

Štai moteris. Jai 30 metų ir ji neturi vaikų.
Giminės ir pažįstami atakuoja: „Ko gi tu lauki? Laikrodėlis tiksi!“ Rūpestingos tetos linguoja: „Žiūrėk, tuoj bus per vėlu.“ Ji išspaudžia kokį nors pasiteisinimą: „Aš dar nepasiruošusi“ arba „Ačiū, pagalvosiu apie tai“, o likusi viena - pravirksta.
Verkia, nes jau išgyveno 4 persileidimus. Verkia, nes stengiasi pastoti jau 5 metus – ir niekaip. Verkia, nes vyras turi 3 vaikus iš pirmos santuokos ir daugiau nenori. Verkia, nes dėl vartojamų vaistų ji negali išnešioti kūdikio. Verkia, nes vyras nevaisingas ir jį baigia užgraužti kaltės jausmas. Verkia, nes uošviai per kiekvienas Kalėdas kalba tik apie anūkus. Verkia, nes 16 –metė kaimynė pagimdė dvynius ir elgiasi su jais blogiau nei su šuniukais. Verkia, nes jie su vyru jau prieš 5 metus išrinko vaikams vardus. Verkia, nes vaikų kambarys name seniai įrengtas ir tuščias. Verkia, nes sieloje tokia tuštuma. Verkia, nes žino, kad būtų geriausia mama pasaulyje...


Štai kita moteris. Jai 34 metai ir ji augina 4 vaikus.
Žmonės jai kalba: „Kam tau tiek vaikų? Jūs pamiršote, kad yra apsaugos priemonės? Gal norite nuosavos futbolo komandos?“ Ji bando juokaudama teisintis: „Mes geriname šalies demografinę padėtį“, o grįžusi namo pravirksta.
Verkia, nes po širdimi spurda jau penkta gyvybė ir ji žino, kad patyčių lavina dar labiau užgrius. Verkia, nes jie su vyru visada svajojo apie didelę šeimą ir nesupranta, kodėl žmones tai taip erzina. Verkia, nes neturėjo nei brolio, nei sesers ir dėl to jautėsi labai vieniša. Verkia, nes ji neįsivaizduoja savo gyvenimo be vaikų. Verkia, nes ją žemina, kai aplinkiniai jos gailisi. Verkia, nes labai pavargo nuo tokių pastabų. Verkia, nes pavargo kasdien ginti save ir savo vaikus. Verkia dėl žmonių, kurie kišasi ne į savo reikalus...

Štai dar viena moteris. Jai 40 metų ir ji turi vieną vaiką.
„O kada bus antras? – vis klausia mama. „Tik vienas? O jeigu jam kas nors atsitiks?“ – gąsdina kaimynė. „Tai daugiau nesigauna?“ – užjaučia bendradarbė. „Aš laiminga ir nenoriu nieko keisti,“ – ramiai atsako moteris, o likusi viena pravirksta.
Verkia, nes tą vienintelį kartą pastojo per stebuklą. Verkia, nes vaikas kasdien prašo sesės ar broliuko. Verkia, nes visada svajojo apie tris vaikus. Verkia, nes antrą nėštumą teko nutraukti labai vėlai dėl sunkios ligos. Verkia, nes vyras mano, kad užtenka vieno ir daugiau nenori. Verkia, nes santykiai su vyru ir taip kabo ant plauko ir bet kurią dieną šeima gali subyrėti. Verkia, nes negali palikti darbo net mėnesiui. Verkia, nes nusivylė motinyste, bet apie tai gėda prisipažinti net sau pačiai. Verkia, nes jai ankstyvas klimaksas...

Tos moterys gyvena tarp mūsų. Tai mūsų kaimynės, kolegės, draugų žmonos ir draugių seserys. Joms nereikalinga nei mūsų nuomonė, nei patarimai iki tol, kol jos pačios nepaprašys.
O jei labai norisi moters paklausti, kodėl ji turi būtent tiek vaikų, prisiminkite: tai ne jūsų reikalas...

Atlygis - sumokėtas.

Mažas berniukas priėjo prie motinos, kai ji ruošė vakarienę ir padavė popieriaus lapą. Motina nusišluostė rankas su prijuoste ir pradėjo skaityti:

Už žolės nupjovimą: 20€;
Už šios savaitės savo kambario sutvarkymą: 4€;
Apsipirkimas parduotuvėje už tave: 2€;
Broliuko – kūdikio prižiūrėjimas, kai eidavai į parduotuvę: 1€;
Šiukšlių išnešimas: 4€;
Už gerus pažymius: 20€;
Už kiemo valymą ir grėbliojimą: 8€;
Iš viso skolinga: 59€.

Motina pažvelgė į jį, ir berniukas pamatė jos akyse prabėgant prisiminimus. Ji paėmė tušinuką ir parašė:
Už devynis mėnesius, kai aš tave nešiojau savyje: nemokamai.
Už visas naktis praleistas prie tavęs gydant ir meldžiantis už tave: nemokamai.
Už visus pastangų metus ir pralietas ašaras: nemokamai.
Už visas naktis, praleistas baimėje dėl tavo ateities: nemokamai.
Už žaislus, maistą, drabužius, ar netgi tavo nosies nuvalymą: nemokamai.
Sūnau, kai visą tai sudedi, mano meilės kaina tau: nemokama.


Baigiusi rašyti, motina šypsodamasi įteikė lapelį sūnui. Kai vaikas baigė skaityti, ką užrašiusi mama, akių kampučiuose sužvilgo ašaros. Paėmė lapelį ir po savo sąskaita užrašė: „Sumokėta.“ Paskui puolė motinai ant kaklo ir apibėrė ją bučiniais.

28 spalio, 2016

Tai, kas geriausia

Gulėdama ligoninės palatoje, giedro veido senučiukė kalbėjosi su atėjusiu ją aplankyti klebonu:
- Viešpats man dovanojo puikų gyvenimą. O dabar jau esu pasirengusi išvykti.
- Žinau, – sumurmėjo klebonas.
- Trokštu tik vieno dalyko: kai mane laidos, norėčiau laikyti rankoje šaukštelį.
- Šaukštelį? – gerasis klebonas neteko žado. – Kodėl nori būti palaidota su šaukšteliu rankoje?
- Man visada patikdavo dalyvauti parapijos vaišėse. Atsisėdusi prie stalo, iškart žiūrėdavau, ar prie lėkštės padėtas šaukštelis. Žinote kodėl? Šaukštelis reiškė, kad vaišių pabaigoje bus patiektas tortas arba ledai.
- Na ir?
- Tai, kas geriausia, būna pabaigoje! Tą ir noriu pasakyti savo laidotuvių dieną. Kai žmonės prieis prie karsto, jie būtinai paklaus: „Kodėl ji laiko šaukštelį?” Noriu, kad jiems paaiškintumėte, jog laikau šaukštelį todėl, kad atėjo tai, kas geriausia.

25 liepos, 2016

Skola ir apmokėjimas

Mažas berniukas priėjo prie motinos, kai ji ruošė vakarienę ir padavė popieriaus lapą. Motina nusišluostė rankas su prijuoste ir pradėjo skaityti:

Už žolės nupjovimą: 20€;
Už šios savaitės savo kambario sutvarkymą: 4€;
Apsipirkimas parduotuvėje už tave: 2€;
Broliuko – kūdikio prižiūrėjimas, kai eidavai į parduotuvę: 1€;
Šiukšlių išnešimas: 4€;
Už gerus pažymius: 20€;
Už kiemo valymą ir grėbstymą: 8€;
Iš viso skolinga: 59€.


Motina pažvelgė į jį, ir berniukas pamatė jos akyse prabėgant prisiminimus. Ji paėmė tušinuką ir parašė:
Už devynis mėnesius, kai aš tave nešiojau savyje: nemokamai.
Už visas naktis praleistas prie tavęs gydant ir meldžiantis už tave: nemokamai.
Už visus pastangų metus ir pralietas ašaras: nemokamai.
Už visas naktis, praleistas baimėje dėl tavo ateities: nemokamai.
Už žaislus, maistą, drabužius, ar netgi tavo nosies nuvalymą: nemokamai.
Sūnau, kai visą tai sudedi, mano meilės kaina tau: nemokama.

Baigusi rašyti, motina šypsodamasi įteikė lapelį sūnui. Kai vaikas baigė skaityti, ką užrašiusi mama, akių kampučiuose sužvilgo ašaros. Paėmė lapelį ir po savo sąskaita užrašė: „Sumokėta.“ Paskui puolė motinai ant kaklo ir apibėrė ją bučiniais.

Tatyana Tomšičkova nuotrauka

15 liepos, 2016

Atspindys

Kartą prie įėjimo į vieną Vidurio Rytų miestą, oazės pakraštyje sėdėjo žmogus. Prie jo priėjo jaunuolis ir paklausė: "Aš niekada nebuvau jūsų kraštuose. Kokie šio miesto gyventojai?"
Senis į jo klausimą atsakė savo klausimu: "O kokie buvo gyventojai to miesto, iš kurio tu atvykai?"
"Blogi žmonės, savimylos. Aš labai džiaugiuosi, kad išvykau iš ten."
"Tokie patys ir šio miesto žmonės," - atsakė jam senis.

Po kurio laiko prie senio priartėjo kitas jaunuolis ir uždavė jam tą patį klausimą:
"Aš ką tik atvykau į jūsų šalį. Kokie žmonės čia gyvena?"
Senis vėl atsakė klausimu į klausimą:
"O kokie gyveno žmonės ten, iš kur tu atėjai?"
"Jie buvo geri, dosnūs, svetingi ir sąžiningi. Aš turėjau daug draugų, man buvo labai sunku skirtis su jais."
"Tokie patys žmonės gyvena ir čia," - atsakė senis.


Prekeivis, turėjęs visai šalia savo parduotuvėlę, girdėjo abu pokalbius ir, jaunuoliui išėjus, priėjęs prie senio pradėjo priekaištauti:
"Kaip gi tu gali visiškai priešingai atsakinėti į tą patį klausimą?"
"Mano sūnau, - atsakė senis, - kiekvienas savo širdyje turi savo pasaulį. Tas, kuris nerado nieko gero viename mieste, neras nieko gero ir čia. Ir atvirkščiai, kas įgijo draugų kitame mieste, ir čia ras gerų ir ištikimų draugų. Matai, žmonės yra tokie, kokiais mes juos randame."

Iš Bruno Ferrero knygos "Saulės spindulėlio prisilietimas."

22 balandžio, 2016

Nenoriu būti dalimi tokio pasaulio

“Negaliu būti dalimi pasaulio, kuriame vyrai rengia savo moteris kaip prostitutes, parodydami viską, kas turi būti branginama. Pasaulio, kuriame nebeliko garbės ir orumo sąvokų ir pasikliauti galima tik tais, kurie sako: “Aš pažadu...”

Pasaulio, kuriame moterys nebenori vaikų, o vyrai nebenori šeimų.
Pasaulio kuriame apsmurgėliai tiki esą sėkmingi, sėdėdami už savo tėvo mašinos vairo, o tėvas – turintis šiek tiek galios, visomis jėgomis stengiasi parodyti, kad tu esi nieko vertas.

Pasaulio, kuriame žmonės klaidingai teigia tikį Dievą laikydami degtinės shot’ą rankoje, visiškai nesuvokdami savo išpažįstamos religijos.
Pasaulio, kuriame pavydas nėra gėdingas, o kuklumas tapo žalingas.
Pasaulio, kuriame žmonės pamiršo apie meilę ir paprasčiausiai ieško labiausiai tinkančio partnerio.

Pasaulio, kuriame žmonės remontuoja savo supuvusias mašinas, negailėdami paskutinių pinigų, bet save taip nuvertino, kad tik brangi mašina gali tai paslėpti.
Pasaulio, kuriame berniukai švaisto savo tėvų pinigus naktiniuose klubuose, krypuodami pagal primityvius garsus, o mergaitės juos už tai myli.
Pasaulio, kuriame nei vyrų, nei moterų nebeatskirsi pagal amžių ir visa tai pavadinta pasirinkimo laisve, bet tuos, kurie renkasi kitokį kelią paskelbia atsilikusiais despotais.

Aš pasirinkau savo kelią, tačiau gailiuosi neradęs panašaus suvokimo tarp žmonių iš kurių labiausiai to tikėjausi...”

Keanu Reeves

14 sausio, 2016

Šokolado alegorija

Kartą nedidelė grupė jaunų, bet jau patyrusių specialistų, buvusių vieno prestižinio pasaulio universiteto studentų, susirinko į kurso susitikimą. Jie panoro pasikalbėti apie gyvenimą. Visi kartu nuvyko į svečius pas vieną mėgstamiausių universiteto dėstytojų, dabar jau pensininką. Buvusiems studentams jis visuomet buvo įkvėpimo šaltinis. Jie kalbėjo apie daugelį dalykų, bet didžiąją pokalbio dalį užėmė kalbos apie nuolatinius stresus darbe, apie nesėkmes versle ir asmeniniame gyvenime.
Profesorius pasiūlė išgerti po puodelį karšto šokolado. Jis lėtu žingsniu nuėjo į virtuvę ir po kiek laiko grįžo nešinas dideliu padėklu, ant kurio matėsi visiškai skirtingi dydžiu ir forma kavos puodeliai. Kai kurie buvo porcelianiniai, kiti stikliniai. Vieni išsiskyrė paprastumu, kiti prabanga, kai kurie buvo tiesiog meno kūriniai. O kai kurie buvo tokie negražūs, kad net nemalonu buvo į juos žiūrėti.
Profesorius atsargiai padėjo padėklą ant staliuko ir kiekvienam pasiūlė pasirinkti puodelį karšto šokolado. Kai kiekvienas mokinys ėmė ragauti gėrimą, profesorius pasidalino savo pastebėjimais:
- Mielieji, ar atkreipėte dėmesį, kad patys gražiausi ir brangiausi puodeliai buvo išgraibstyti akimirksniu? Turbūt manote, kad normalu pasirinkti viską, kas geriausia ir brangiausia, bet pasakysiu jums, kad būtent tame ir slypi nesibaigiančių stresų šaltinis. Puodelis, iš kurio jūs geriate karštą šokoladą, neturi jokios įtakos gėrimo skoniui. Paprasčiausiai, jis tik daugiau kainuoja, nei paprastas. O kartais, jis tiesiog slepia tai, ką mes geriame.
Tai, ko jums iš tiesų norėjosi – tai karštas šokoladas. Pats puodelis jums nebuvo reikalingas. Bet jūs nesąmoningai išsirinkote pačius gražiausius ir brangiausius. O paskui ėmėte stebėti vienas kitą ir mintyse vertinti kas iš kokio puodelio geria.


O dabar, mielieji, įsiklausykite į tai, ką jums pasakysiu... Gyvenimas — tai karštas šokoladas... Jūsų darbas, jūsų pinigai, padėtis visuomenėje — tai puodeliai. Tai tik priemonės, kurios sudaro dalį mūsų gyvenimo. Puodeliai, kuriuos laikote rankoje, neįtakoja ir tuo labiau nekeičia gyvenimo, kurį gyvenate, kokybės.
Kartais būna, jog mes taip koncentruojamės į puodelius, kad karšto šokolado, kurį mums siūlo Viešpats Dievas, skonis mums tampa nepasiekiamas, mes nejaučiam jo. Visada prisiminkite apie tai, kad Dievas mums duoda šį karštą šokoladą. Ir kad Jis neišrenka puodelio. Patys laimingiausi pasaulyje žmonės ne tie, kurie turi viską, kas geriausia ir brangiausia, o tie, kurie moka panaudoti tai, ką jie jau turi!!!
Gyvenkite paprastai. Mylėkite nesavanaudiškai. Vertinkite ir gerbkite save. Kalbėkite maloniai. Patikėkite viską Dievui. Ir prisiminkite: turtingas ne tas, kas daug turi, o tas, kuriam daug nereikia.
Vertinkite tą karštą šokoladą, kurį geriate!!!

David Frye nuotrauka