Aš niekuomet nežinojau, kad širdį galima sudaužyti taip netikėtai, taip grubiai – vienu sakiniu. Aš desperatiškai kabinausi už visko, kas galėjo suminkštinti šių aštuonių žodžių šiurkštumą. Aš išspaudžiau iš savęs tik tris: „Nuvežk mane namo“. Kada mes važiavome, mano mintys buvo tokios pat išplaukusios, kaip medžiai, skriejantys pro šalį. Kaip trimečiai santykiai galėjo pasibaigti per tris minutes?
„Sudaužytos širdies“ terminas, taip plačiai naudojamas mūsų visuomenėje, dažnai skamba romantiškai. Tuo momentu aš supratau, kaip siaubingai tai neromatiška – tai kažkas draskančio, siaubingai griaunančio, reikalaujančio viso tavo dėmesio. Tokio skausmo nesustabdyti.
Sudaužyta širdis gali būti pas moterį, išgirdusią iš savo gydytojo, kad jos mažylis pilve numirė. Arba pas vaiką, kuris sužino, kad jo tėčiui vėžys. Sugriauti santykiai, varginanti depresija, svajonės, griūvančios ir byrančios jūsų akyse.
Aš nuėjau į bažnyčia po dienos, kai sudužo mano širdis. Sudaužytos, dejuojančios širdys kas sekmadienį pildo bažnyčių suolus. Nors aplinkui buvo daugybė žmonių, skausmas vis dar buvo ten viduje. „Širdis žino savo skausmą“ (Patarlių 14:10). Gilus skausmas gali priversti jus jausti izoliaciją, tarsi būtumėt kalėjimo kameroje. Priešas nenori nieko kito, kaip tik įkalinti tikinčiuosius šiose narvuose ir išlaikyti mus izoliuotus. Tačiau Dievas trokšta priešingo. Štai trys dalykai, kuriuos vertėtų prisiminti, kada sekmadienio rytą jūs jaučiate norą pasilikti namie sudaužyta širdimi.
„Yra daug rūšių sudaužytų širdžių, bet Kristus išgydo jas visas“ – Čarlzas Sperdženas.
Įsivaizduokite, kad jūsų širdis stoja ir jums reikalinga skubi ir rizikinga atviros širdies operacija. Ligoninėje yra keletas daktarų, kurie teigia, kad jie profesionalai, tačiau tik vieno tarnybinis sąrašas yra nepriekaištingas – jis niekuomet neklydo operuodamas. Viskas, ką jis daro – tobula.
Ar rinktumėtės daktarą su mažesne patirtimi, ar su prastesniu rezultatyvumu? Ne, jeigu vertinate savo gyvybę.
Dievas – vienintelis Gydytojas, kuris gali visiškai išgydyti sudaužytą širdį, ir Jis niekada nepatyrė nesekmės savo sugebėjime gydyti. Sara, Dovydas, Ozėjas – jie visi turėjo sudaužytas širdis, dėl įvairiausių priežaščių – nevaisingumas, gėdingos nuodėmės pasekmės, meilė be atsako – ir Dievas išgydė juos visus. Sudaužyta širdis – tai atvira širdis, o atvira širdis yra pažeidžiama. Šiuo pažeidžiamumo periodu, tegul Jis būna jūsų užuovėja. Leiskite Jam pripildyti jus išgydymu per giedojimą, maldą ir bažnytinės šeimos mokymą.
Skausmas – asmeninis, išgydymas – kolektyvinis.
Ar kada nors turėjote artimą draugą, kuris pergyveno didžiulį sielvartą, apie kurį jums nepasakojo? Kuomet jūs, pagaliau, sužinojote apie tai, jums buvo skaudu. Tai skausminga, bent jau dėl dviejų priežaščių: pirmiausiai, jums skaudu dėl draugo kančių, ir, antra, skaudu, kad jis nepatikėjo jums kartu nešti šį sunkumą su jumis.
Kaip tikintys, mes pašaukti nešioti vieni kitų naštas (Galatams 6:2). Niekas neteigs, kad vienas žmogus gali pakelti tiek pat, kiek pakels dešimt žmonių. Tai kodėl gi taip dažnai ignoruojame ištiestas rankas, norinčias padėti mums nešti mūsų naštą, ir mėginame vilkti ją savarankiškai? Mes visuomet savarankiškai nešame sunkiausią jos dalį, tačiau brolių bei seserų padrąsinimas ir palaikymas ženkliai lengvina naštą. Skausmas nugalimas nuoširdžiu giedojimu, vienatve – bendravimu, o liūdėsys – Dievo Žodžio tarnavimu.
Supkite save Dievo žmonėmis, ir jūs pamatysite, kaip bendrų pastangų dėka, ateis išgydymas – ir kad būdami kartu, esame stiprūs. Mes turime kovoti su spyginančiu skausmu ryžtingu Tėvo garbinimu kartu su broliais ir seserimis, kurie melstis kartu su mumis už mus.
Garbinimas kuria galimybes.
Pakelk savo žvilgsnį į Jėzų,
Nuo Jo nenuleiski akių,
Ir ištirps tartum sniegas aplink tave
Tai, kas žemiška, skausmingą, niūrų.
Nors kančia niekuomet nebūna nereikšminga, Dievas visuomet didesnis. Garbinimas nukreipia mūsų proto kryptį į Deivo didybę, ir stati skausmą į savo vietą – po jau nugalėjusio Tėvo valdžia.
Kaip keistai tai beatrodytų šiuo momentu, pakelkite rankas šlovinime ir garbinime ir prisiminkite, kad pergalė jau buvo pasiekta. Atminkite, kad Dievas, kuris laiko jūsų gyvenimą savo delne, žengia pergalės eisenoje. „Jis nepasitrauks ir nepaliks tavęs“ (Pakartoto Įstatymo 31:6).
Būdami šlovinimo kalno virūnėje, mes staiga suvokiame savo nereikšmingumą. Ir tai visai nėra žeidžiančia. Mes randame džiaugsmą pažinime to, kad Kristaus šlovė išeina už visų mūsų suvokiamų ribų ir kad savo šlovėje Jis kontroliuoja viską mūsų gyvenime, įskaitant kiekvieną širdies skausmo milimetrą ar sekundę. Niekas negali palisti jus, be kruopštaus nusėjojimo per Jo mylinčius pirštus.
Tegu nuoširdus gyrius primena jums apie jo didžią meilę ir absoliutų suverenumą ir tegul šie prisiminimai atneša išgydymą jūsų sudaužytai širdžiai. Garbinimas – tai balzamas net pačioms gyliausioms žaizdoms.
Rachel Coulter
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą