Tai, kas geriausia

Gulėdama ligoninės palatoje, giedro veido senučiukė kalbėjosi su atėjusiu ją aplankyti klebonu:
- Viešpats man dovanojo puikų gyvenimą. O dabar jau esu pasirengusi išvykti.
- Žinau, – sumurmėjo klebonas.
- Trokštu tik vieno dalyko: kai mane laidos, norėčiau laikyti rankoje šaukštelį.
- Šaukštelį? – gerasis klebonas neteko žado. – Kodėl nori būti palaidota su šaukšteliu rankoje?
- Man visada patikdavo dalyvauti parapijos vaišėse. Atsisėdusi prie stalo, iškart žiūrėdavau, ar prie lėkštės padėtas šaukštelis. Žinote kodėl? Šaukštelis reiškė, kad vaišių pabaigoje bus patiektas tortas arba ledai.
- Na ir?
- Tai, kas geriausia, būna pabaigoje! Tą ir noriu pasakyti savo laidotuvių dieną. Kai žmonės prieis prie karsto, jie būtinai paklaus: „Kodėl ji laiko šaukštelį?” Noriu, kad jiems paaiškintumėte, jog laikau šaukštelį todėl, kad atėjo tai, kas geriausia.