10 raupsuotųjų

Luko evangelija 17 skyrius 11-19 eilutės:

Luko evangelija yra vienintelė, kuri pasakoja mums istoriją apie dešimt raupsuotųjų. Pagal istorikų ir tyrėjų duomenis, Lukas buvo apaštalo Pauliaus mokinys ir parašė evangeliją iš jo žodžių.

Jeigu jus norėtumėte iš Galilėjos patekti į Jeruzalę ir jus tą norėtumėte padaryti patogiu keliu, jums tektų eiti per Samariją. Žinoma jeigu jus žmogus, mėgstantis sunkumus, galite eiti per kalnus, kur jus tykoja daug pavojų arba eiti Viduržemio jūros pakrante, bet vėlgi jus darytumėte ratą.
Bet, kadangi Jėzų nedomino ekskursijos, mat jis tuose kraštuose užaugo ir nieko naujo vis tiek nepamatytų, jis ėjo tiesiai per Samariją.

Dievo Žodis mums pasakoja, jog netoliese vieno kaimo, Jėzus su savo mokiniais susiduria su raupsuotais žmonėmis.

Kas tie raupsuoti žmonės?
Raupsai (Hanseno liga, hansenozė) – buvo baisi liga, kuri po truputį ardo visą žmogaus kūną: rankų ir kojų pirštus, nosį, ausis ir t.t. Mūsų laikais ją galime įsivaizduoti kaip AIDS arba vėžį, kurie po truputį sugriauna žmogų, kol visai jo nenužudo. Tai liga, kai žmogaus nervinė sistema po truputį yra pažeidžiama iki tokio lygio, kad galūnės praranda jautrumą ir žmogus žalojasi pats to nesuvokdamas.

Kad apsaugotų kitus žmones nuo šios ligos, Dievo Įstatymas buvo numatęs tokių žmonių atskirumą nuo visuomenės. Žiaurus būdas, bet tais laikais nieko kito negalima buvo sugalvoti.
Kunigų knygoje skaitome: „Raupsuotasis turi persiplėšti drabužį, atidengti galvą, burną laikyti uždengtą ir šaukti: 'Nešvarus, nešvarus!' Visą laiką, kol bus raupsuotas ir nešvarus, gyvens vienas už stovyklos. ... gyvens atskirai“ Kun 13.

Kadangi tais laikais medicina nebuvo taip toli pažengusi kaip mūsų laikmečiu, kiekvieną žmogų, kuris susirgdavo kokia nors liga ir ji rodydavo simptomus panašius į raupsų, tą žmogų iš karto priskirdavo prie raupsuotų ir jis buvo išvaromas už gyvenvietės į dykumą ar kalnus. Kadangi vienas dykumoje jis neišgyventų, jis surasdavo kitus raupsuotus ir kartu su jais kovodavo už išgyvenimą. Tokiu būdu ir tie, kurie nesirgo raupsais greitai tapdavo raupsuotais.
Galbūt realiai jie negalėjo būti nustatyta bendra diagnozė, tačiau jie turėjo bendrą lemtį – tai yra buvo atmesti visuomenės, jie tapo niekam nereikalingi ir nenorimi.

12 eilutėje mes skaitome, kad atsistoję atstu jie šaukia Jėzui „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“

Nežinau kaip jums, bet man iš karto kyla klausimas iš kur jie pažinojo Jėzų. Daug kas ėjo tais keliais. Artinosi Velykos, netrukus dauguma žmonių skubės į Jeruzalę ir jau daugelis pradėjo savo keliones. Iš kur tie raupsuotieji žinojo, kad tie 13 ar 15 žmonių yra pranašas ar Mesijas Jėzus su savo mokiniais? Jie buvo izoliuoti nuo pasaulio, o televizorių neturėjo. Taigi neįmanoma buvo išgirsti apie kažkokį Jėzų, nekalbant apie tai, kad žinoti kaip Jis atrodo... Ir vis dėlto jie yra šalia būtent to kaimo, kur eina Jėzus ir jie kaip rašoma „pasitiko“ jį.
O kas jei jie kažkokiu būdu išgirdo, kad Jėzus eis pro šį kaimą ir specialiai atėjo, tikėdamiesi stebuklo iš Jėzaus?

Skaitome, kad tarp jų buvo samarietis. Samariečiai niekada nebendraudavo su judėjais. Jie praktiškai buvo priešais. Tačiau bendra nelaimė suvienija juos ir jie pamiršta apie tai, kad laiko vieni kitus priešais.

Taigi dešimt vyrų stovi tam tikrų atstumų kažkur šalikelėje ir šaukiasi „Jėzau, pasigailėk mūsų.“

Jie nieko nereikalauja iš Jėzaus, neprišoka prie jo, neužtveria kelio ir neprašo išgydymo, o šaukiasi iš tolo, apeliuodami į Jo malonę ir gailestingumą.

Ką gi daro Jėzus?
Ogi nieko. Jis tik pasakė: „Eikite, pasirodykite kunigams!“
Nu geras, pagalvočiau aš jeigu bučiau raupsuotas. Pasakė ir prisnigo. Nu ir ką, ateisime mes pas kunigus ir ką sakyti, „Mus čia atsiuntė Jėzus“? Kas iš to? O tai išgydymas? Kur malda, rankų uždėjimas, bent jau patemimas purvu ar prisilietimas?

Kaip bebūtų, mes matome kad visi dešimt vyrų keliauja pas kunigus. Tarp kitko, gal ten buvo ir daugiau raupsuotų žmonių, tačiau Biblija išlikdama savo stilių, pamini tik vyrus. J

Kunigų 13 ir 14 skyriuose yra pateikiama procedūra kaip patikrinti ar žmogus serga raupsais. Tarp medikų dažnai būdavo kunigai, kurie vykdydavo Dievo Įstatymą ir būtent jie galėjo paskelbti arba nutraukti žmogaus atskyrimo nuo visuomenės laikotarpį. Būtent todėl Jėzus sako eiti pas kunigus. Juk jiems būtent to ir reikėjo, - kad kunigas nutartų kad jie yra sveiki ir gali grįžti į visuomenę.

Dievo Žodis pasakoja, kad keliaudami pas kunigus, raupsuotieji yra išgydomi. Matyt jie pamatė tai akivaizdžiai ir pajuto savo kūnu.

Štai čia ir įvyko stebuklas. Visi dešimt turėjo tikėjimą ir visi dešimt skubėjo pas kunigus. Todėl visi dešimt buvo išgydyta.

Mūsų gyvenime dažnai būna panašios situacijos. Ateina sunkūs laikai, kurie nieko gero neatneša tik neviltį. Ir dažnai vienintelis kelias, kuris gali išvesti mus iš mūsų problemos – yra Dievo stebuklai.
Mes kreipiamės į Dievą ir staiga matome, kad Jis elgiasi arba sako visai ne taip kaip mes tikėjomės. Ir tada labai sunku priimti Jo pasiūlymą, na, nes jis atrodo kvailas mūsų apskaičiavimais..
Kaip kad su tais raupsuotais. Jie iš pradžių turėjo patikėti ir pradėti kelionę pas kunigus, o tik tada buvo išgydyti.
Dievas nori, kad Jo žmonės gyventų tikėjimu, o ne regėjimu. Tikėjimas yra tai ko mes nematome, bet tikime kad tai įvyks. Todėl jeigu Dievas tau sako kažką daryti, o tu matai kad iš to nebus jokios naudos – elkis kaip sako Dievas, ir Dievas per tavo tikėjimą darys stebuklus.
Dar visai neseniai aš kartu su jumis ėjau per rimtą išbandymą. Po to kai kurį laiką dirbęs užsienyje, grįžęs namo, radau šaukimo lapelį eiti į kariuomenę. Neseniai vedęs, turintis jauną žmoną, ieškantis lietuviško darbo, kad galėčiau išlaikyti šeimą, neseniai išnuomavęs ir sutvarkęs butą staiga gaunu kvietimą į kariuomenę.
Pažįstami, dirbantys karinėse sistemose aiškinosi situaciją ir pasirodo nebuvo jokios priežasties, kad manęs neimtų. Man jie pasiūlę tris patikimus variantus kaip galima būtų išvengti kariuomenę, tačiau nė vienas jų nebuvo visiškai sąžiningas.
Tačiau Dievas man labai aiškiai pasakė: Tarasai, jeigu tu bandysi tvarkyti savo gyvenimą keliais, kurie man nepatinka, tu nesurasi palaiminimo ir patirsi tik tai žlugimą.
Taigi, su žmona pradėjome morališkai ruoštis išsiskyrimui. Atsisakęs visų gudrybių, išvadintas kvailių, paprašiau bendruomenės melstis ir ėjau į sprendžiamąjį pokalbį. Na ir ką, Dievui nėra neįmanomų dalykų ir Jo sprendimai įvyksta nesulaikomai. Taip buvo ir tuomet. Dievas buvo nusprendęs, kad geriau Tėvynei pasitarnausiu būdamas ne kariuomenėje.

Taigi, pasitikėjimas Dievo paliepimais turi lydėti mūsų gyvenimą ir tik tada mes pamatysime Dievo stebuklus. Jeigu mes ieškosime „protingų“ ir „racionalių“ sprendimų užuot veikę, dažnai aklai, pasitikėdami Dievu mes stovėsime vietoje.

Taigi dešimt raupsuotųjų patiki, elgiasi kaip sako Jėzus, tada yra išgydomi ir džiaugdamiesi tuo skuba namo pas šeimą, iš kurios buvo atimti, pas draugus, kurių teko atsisakyti, į visuomenę, kuri dar taip neseniai atmetė juos kaip „nešvarius“ ir netinkamus gyventi jų tarpe.

Bet taip elgiasi ne visi. Samarietis, formalus Jėzaus ir jo mokinių priešas grįžta padėkoti Jėzui.
Kažkaip kada kalbama apie tai, jog samarietis grįžo padėkoti, aš įsivaizduodavau tokį vaizdą, kaip Jėzus stovi ten su mokiniais dykumoje, o čia iš tolo atbėga samarietis garsiai šlovindamas Dievą, pribėga, puola ant kelių ir dėkoja Jėzui už išgydymą.

Tačiau žinote, Jėzus nestovėjo vietoje. Raupsuotieji nuskubėjo pas kunigus, o jų greičiausiai šiame mažame kaimelyje nebuvo, tad jie ėjo kažkur į miestą, galbūt Jeruzalę, o Jėzus keliavo savo keliais. Kai samarietis sugrįžo Jėzaus jau nebuvo toje vietoje kur jie susitiko, Jėzus galėjo būti jau toli nuo šito kaimelio. Surasti jį nebuvo taip lengva. Tačiau samarietis, suvokdamas ką padarė Jėzus, turėjo įdėti nemažai pastangų, kad vėl surastų Viešpatį ir galėtų Jam padėkoti.

„Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis. Jėzus paklausė: `Argi ne dešimt pasveiko? Kur dar devyni? Ar neatsirado nė vieno, kuris grįžtų atiduoti Dievui garbę, išskyrus šitą svetimtautį?`“ 16-18.

Kaip dažnai mes, Dievo tauta, elgiamės kitaip negu šis svetimtautis. Kai gauname atsakymą į savo maldas, kai Dievas daro didelius ir mažus stebuklus mūsų gyvenime, mes viso labo sugebame padėkoti slaptai Jam porą kartu savo kambarėlyje ir už kurio laiko pamiršti tą, ką Jis dovanojo mums. Ir net negalvojame, kad gal reikėtų apie tai pasidalinti, pasidžiaugti, garsiai pašlovinti Dievą, kaip kad samarietis.
Mes sau grįžtam vėl į normalaus gyvenimo vėžes, į tą „švarią“ visuomenę ir tęsiam savo patogų gyvenimą.

Bet samarietis sugrįžo padėkoti.

„Ir tarė jam: 'Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgydė tave'.“ - 19.
Jėzaus gyvenimo žemėje tikslas nebuvo gydyti žmones, bet suteikti jiems amžiną išgelbėjimą. Ir gydydamas fizinius negalavimus, Kristus visuomet gydė ir dvasinius. Žinoma, žmogus turėjo turėti tikėjimą. Ir samarietis jį turėjo.
Kiti devyni pagal savo tikėjimą buvo išgydyti nuo fizinės kančios. O samarietis gavo ne tik išgijimą nuo raupsų, bet ir nuodėmių atleidimą.
Dešimt grįžta į pasaulį, kuris kažkada atmetė juos. O dešimtas grįžta pas Dievą. Įvykęs stebuklas pakeitė jį.

Brangūs broliai ir seserys,
Dievo stebuklai, įvykę mūsų gyvenime negali praeiti be pėdsako. Kiekvienas Jo prisilietimas prie mūsų negali mūsų palikti tokiais kokiais mes buvome iki tol. Jie praturtina mus, augina, artina prie Dievo ir suteikia neišdildomą patirtį, kuri visą gyvenimą stiprins ne tik mus asmeniškai, bet ir tuos žmones, su kuriais mes ja dalinamės.
Tačiau būtent mes renkamės kaip mums elgtis su Dievo dovanomis. Ar pasilikti tokiais pačiais, grįžti ten, kur mes buvome prieš Jėzaus pokalbį su mumis, ar ateiti pas Jėzų ir tapti vis besikeičiančias žmonėmis augančiais iš tikėjimo į tikėjimą.

Būkite palaiminti, mielieji,
Amen.