Pasirinkimas

Prieš keletą dienų mane aplankė nelaukta viešnia.

- Ar aš nesutrukdysiu?
- Ar įmanoma, kad tu ateitum ir nesutrukdytum?

- Taip, žinau, niekas nesidžiaugia mano atėjimu, - atsakė mano lankytoja, - bet ką man belieka daryti, kaip tik pasibelsti ir sakyti: Laikas! Vieną iš jūsų: arba tave, arba tavo žmoną – aš turiu pasiimti su savimi. Pasirinkimas paskui tave.

- Paklausyk, ponia, - atsakiau aš. – Koks vyras neatiduotų savo gyvybės dėl žmonos? Mirti niekam nesinori, bet aš myliu savo žmoną ir jeigu taip jau turi būti, tai imk mane, ji dar taip džiaugiasi gyvenimu.

- Tu kalbi nepamastęs, - pareiškė mano viešnia Mirtis, - pasirinkimas ne toks lengvas. Tas kas mirs, tam lengviau. Jis išlaisvinamas nuo visų žemiškų rūpesčių. Viskas, kas šiandien dar apsunkina tave: kova dėl išlikimo, barniai su kaimynais, kreditorių persekiojimas, senatvės baimė, rūpesčiai apie tai, ar užteks pinigų, atidėtų juodai dienai, ar liks patenkintas viršininkas, problemos su kolegomis, - visa tai liks praeity. Mirusiajam visada geriau. Jis negirdi audrų, siaučiančių aplink jo namus, nemato potvynių, joks laiškas negali jam atnešti blogos žinios, batai jam nespaudžia, dantų neskauda, pagaliau jis gali pailsėti ir pamiršti savo rūpesčius.

- Čia tu taip galvoji, - atsakiau. – Tai įeina į tavo pareigas – raminti žmones, kurių tu ateini. Kas liečia mane, tai mano viltis visada buvo stipresnė už baimę. Išeidamas anksčiau savo žmonos, aš tą darau be jokios naudos, kadangi myliu ją ir noriu išsaugoti jos žemiško gyvenimo džiaugsmą.

Ponia pažvelgė į mane ilgu žvilgsniu. Kažkas rodos gero mirktelėjo jos veide.

- Kaip tik todėl, kad tu myli savo žmoną, tau reikėtų dar kartelį apmastyti savo sprendimą. Tokioje stiprioje, laimingoje santuokoje, kaip jūsiškė 30 metų, kad sutuoktiniai visada pasiruošę padėti vienas kitam, kad nėra nieko, kas nepriklausytų jums abiem, tam kuris liko gyvas visada bus skaudžiau , negu mirusiajam. Tu netiki manim? Pagalvok kaip atrodys tavo žmonos gyvenimas. Jos širdis bus sudaužyta. Skirtumas tik tame, kad jai teks su tuo gyventi toliau ir visi vargai, kuriuos anksčiau jus nešėte kartu, guls ant jos pečių. Jos sunkus gyvenimas taps jai kančia, kada tavęs nebebus jau šalia. Ji tarsi būdama akla klius už kiekvieno akmens, kurio tu nebegalėsi pašalinti nuo jos kelio. Niekas nenusausins jos ašarų, prisiminimai kankins ją skambant kiekvienai dainai, kiekvieno pasivaikščiojimo metu. Net tavo šaukšto vaizdas skaudins ją kada ji ruoš stalą sau vienai. Ji bus vieniša, jūsų draugai pamirš ją, kadangi tie, kurie draugauja su sutuoktinių pora, dažniausiai, nežino ką jiems daryti su likusia puse. Jie teisinsis, ieškodami pateisinamų priežasčių, kad neaplankyti jos. Švenčių dienomis jie galbūt palinkės jai gerai praleisti šventes, nesusimastydami apie tai kaip jai tai skaudu. Tavo žmona vienišai sėdės ant kedės ir žiūrės į tiksintį laikrodį, bet niekas neįeis į namus: nei tu, nei kas nors kitas, - kuris paklaustų apie tave, kaip tai būdavo anksčiau. Ji tyliai sėdės, suspaudusi lupas, ir prisimins viską, ką ji galėjo tau padaryti gero, bet nepadarė, kad nė karto nepadėkojo tau už tai, kad paėmei ją į žmonas, kad buvai geras vyras. Neišsakyti meilės žodžiai akmeniu guls ant jos širdies, suspaus jos kvėpavimą, temps ją žemyn. Ji prakeikinės tas minutes, kai vertė tave laukti, kadangi dabar kiekviena minutė bus priimama kaip tūkstančiai prarastų minučių... Jos protas užtems, ji pradės kalbėtis su kėde ir su stalu, - juk ji nieko daugiau neturi, kam galėtų išlieti savo sielą. Po to ji nebenorės keltis iš lovos: kam keltis, juk jos niekas nelaukia, ji niekam nereikalinga. Pasakyk, tu išties nori savanoriškai ją įstumti į tokį vargą?

Aš griebiau ponią už rankos.

- Ne! – sušūkau aš . – Taip ji neturi gyventi! Aš myliu ją labiau už save. Tegu aš pasiliksiu gyventi tokiame varge ir nelaimėje, paimk ją į mirties ramybę. Ji miega viršuje, ji buvo labai pavargusi. Nunešk ją atsargiai, nežadink jos. Tegu ji atsimerkia kai jau bus Dievo šlovėje. Neduok jai atsibusti anksčiau, o tai ji pergyvens: ar susitvarkysiu aš būdamas vienas.

Ponia linktelėjo man pažado ženklan, tada atsistojo ir pajudėjo link laiptų, vedančių į kitą aukštą.

- Ne! – sušūkau aš . – Palik ją man. Arba pasiimk mane! Aš nepergyvensiu šito: negirdėti daugiau jos balso, jos žingsnių namuose, lengvo indų barškėjimo kai ji ruošia stalą pusryčiams... aš negalėsiu sėdėti už stalo vienas, negalėsiu gulėti lovoje, negirdėdamas jos kvėpavimo šalia. Argi bus dar džiaugsmas šiame pasaulyje jei ji nedalyvaus jame? Kėdė kambaryje kur ji sėdėdavo, paltas ant pakabos, kurį nešiodavo, netgi durų lentelė, kurią ji valydavo kas penktadienį, kiekvieni marškiniai, kuriuos aš paimsiu iš spintos ir kuriuos ji išligino, kiekviena kojinė, kurią ji užsiuvo, suolas bažnyčioje kur kartu meldėmės... kaip aš išgyvensiu tai? Aš neteksiu proto nuo minčių apie tai ko nespėjau padaryti. Kaip daug švelnių žodžių nepasakiau, kaip daug gero nepadariau! Kam aš skaičiau laikraštį, vietoj to, kad kalbėtis su ja, žiūrėti į ją, juk ji buvo tokia graži... ji patiko man, o paskutiniais metais aš visai nesakiau jai to. Kodėl nekarto jai nepasakiau: Ačiū, kad tu esi, ačiū kad ištekėjai už manęs, ačiū kad galiu taip pat mylėti kaip ir pirmą mūsų meilės dieną“? aš niekada nedėkojau jai už tai, kad ji dovanoja man savo gyvenimą, už jos kantrybę, už jos žvilgsnį, kuriuo ji nuolatos žiūrėjo į mane, už tą šypseną iš jos širdies gilumos. Dabar aš žinau, kad žodžiai „mano žmona“, kuriuos mes, nesusimąstydami, ištariam visą gyvenimą, yra patys nuostabiausi bet kuria kalba. Leisk mane dar kartelį pas ją, pirmiau nei atimsi ją pas mane, duok man dar 3 dienas, tik vieną savaitę, kad pavyčiau ką praradau...



Čia ponia Mirtis atsitraukė nuo laiptų, vedančių į viršų, ir priėjo lauko duris.

- Aš pastebėjau savo knygoje, kad apsirikau namo numeriu, - pasakė ji. – Jus užrašyti pas mane tik po keleto puslapių.. Nepyk, drauguži. Ir štai tau mano patarimas: Naudokite laiką iki tol, kol aš vėl ateisiu. Kada aš ateisiu, negalėsiu jums duoti 3 dienų ir net 3 minučių, kad pavytumėte visa tai, ko nepadarėte per 30 metų.