Pareiga Tėvynei ir Dievo stebuklai

Heh..
Kiekvienas šalies vyriškos lyties pilietis privalo tarnauti savo Tėvynei, arba jei ir ne Tėvynei, bet tai šaliai, kuri gina jo teises ir suteikia garantijas.

Taigi, aš Lietuvos pilietis, praeitą vasarą baigęs KTU ir įgijęs specialybę, tą pačią vasarą vedęs, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms išvažiavau rugsėjį į Norvegiją dalyvauti aukštos įtampos elektros kabelių požeminio tiesimo projekte, kuris baigėsi lapkričio mėnesį. Liūdna ir nefaina buvo palikti žmona ir važiuoti kažkur dirbti, nors ir pagal specialybę. Visą laimė kad pavyko ją iškviesti tenai ir mes kurį laiką galėjome pabūti dviese keliaujant po Norvegiją, turint antrą medaus mėnesį. :)

Grįžęs į Lietuvą gavau šaukimą į kariuomenę. Hm.. Šiaip esu girdėjęs kad po aukštojo baigimo į kariuomenę neima. Tačiau pagal kitus duomenis ima tik metams. Kaip čia sužinoti daugiau? Susisiekiau su pažįstamu žmogumi, kuris tarnauja karinėse struktūrose jau ne pirmus metus ir paprašiau pagalbos. Jis surinkęs mano duomenis pradedant amžiumi, baigiant darbo buvimu/nebuvimu. Jis, kadangi pats dirba ten, tai susisiekė su žmogumi, kuris daro šauktinių atrankas ir pateikė jam visą mano informaciją su klausimu ar ims tokį vaikiną. Tas specialistas atsakė, kad priežasčių neimti tikrai pagal įstatymus nėra. Taigi, mano pažįstamas išklausęs jo argumentus ir problemos sprendimo budus, sukūrė pasiūlymą ir man, bet apie jį kiek vėliau.

Man problemos tarnauti kariuomenėje nėra. Žinoma, kiek apmaudu jei išeičiau tarnauti metams, o vos ne už pusmečio turi atsirasti samdoma kariuomenė. Bet kai pamastai apie tai, kad neseniai grįžęs iš užsienio, pabuvęs namuose 2 mėnesius vėl turėsi keliauti viešiems metams toli nuo jaunos žmonos, šeimos ir draugų – tai žavesio tikrai nekelia...

Taigi, pažįstamas apsiūlė vienintelę išeitį, kuri juo nuomonė yra: geriausia būtų visai nepasirodyti pagal kvietimą ir tada už keleto mėnesių jie vėl kažką atsius, galima būtų vėl praignoruot. Vis tiek gyveni atskirai nuo tėvų, o šaukimai ateina tėvų adresu. Reiktų susitarti, kad tėvai sakytų jei ką, kad sūnus užsienyje, o kontaktų su juo nėra. Bet būtų geriausiai jeigu Indrė (mano žmona) nueitų į karinę tarnybą pagal šaukimą, ten graudžiai papasakoti, kad vyras užsienyje, pinigų nesiunčia, būtų gerai ir apsiverkti. Taigi toks sprendimas buvo pasiūlytas...

Na, gal ir geras sprendimas, pasak karinių struktūrų specialisto – vienintelis. Hm, bet aš žinojau dar vieną kelią, kuriuo tokioj situacijoj, kai faktai kalba už save sunku pasitikėt – tai yra tikėtis, kad Dievas kažkaip visą tai sutvarkys.

Daug diskutavę ir kalbėję su Indre mes nutarėm, kad neiti visai, o paskui drebėti kiekvieną dieną, kad ateis „supakuot“ – nėra išeitis. Eiti Indrei ir „prisvaigti“, jog esu užsienyje – yra melas, o Dievas melo niekada nepalaimins ir ta situacija tuomet išeitų tik į blogą. Taigi čia ne išeitys. Kažin kokia Dievo valia? Jei tikrai žinočiau kad Dievo valia, jog neičiau tarnaut, bučiau drąsesnis pasitikėdamas Juo. Taigi, kažkaip reikėjo tą ištirt.

Artinosi laikas eiti. Paprašiau savo šeimos, kad ji melstųsi. O jie savo ruožtu buvo labai ramus ir kažkodėl tvirtai tikėjo, kad niekur manęs nepaims ir sakė, kad tokių atveju kaip pas mane, Dievo valia su tampa su mano norais.

9 valandą mes su Indre jau buvom prie karinės tarnybos pastato Jonavos gatvėje. Indrė sakė, kad jei vis dėlto nuspręs imt, tai ji puls ir verks, nes niekaip neįsivaizduoja kaip gyventi be manęs.

Aš pareigūnui išdėsčiau savo motyvus. Aš nenorėjau nutraukti tarnybos visai, bet atidėti ją bent iki vasaros, nes tuomet gyvenimas lengvesnis. Papasakojau apie tai, kad vienas išlaikau šeimą, žmona studentė dirbti negali, o jeigu ir dirbtų, tai dieniniame skyriuje daugiausiai išeitų pusę etato, o už tokius pinigus išlaikyti nuomojamo būto nėra šansų, nekalbant jau apie maistą ir kitus poreikius. Praktiškai sugriaučiau šeimos gerovę, o to kaip ir įstatymai neturėtų daryti, o atvirkščiai kelti piliečių gerovę. Sakiau, kad baigęs studijas galiu Tėvynei labiau pasitarnauti protu nei jėga. Jis iš principo su manimi sutiko ir paminėjo tą faktą, kad karininkams nelabai malonu, kai šalia 18-kamečių šauktinių stovi ir 23-ų metų kareivis, kuris dažnai dar būna protingesnis už tą patį kapitoną. Bet taip pat pabrėžė, kad nėra įstatymo pagal kurį galima būtų mane atleisti, ir kad jis apskritai nėra kompetentingas atleidinėti nuo tarnybos arba ją atidėti ir sakė: ateik į komisiją už mėnesio ir ten nuspręs. Be to, du žmonės - tai dar ne šeima.

Taigi, mėnesio laukimo. Per tą mėnesį sužinojau, kad praėjus metams po universiteto baigimo ir negavus šaukimo, žmonės yra atleidžiami nuo tarnybos. Taip pat dvasininkai ir teologijos studentai yra atleidžiami. Na, aš studijuoju Neakivaizdinėje Biblijos mokykloje, taigi susisiekiau su direktore ir ji sutiko parašyti tokį dokumentą, bet tuomet atsirado problemėlė, kad baptistai yra valstybės pripažinta, bet kulkas dar netradicinė (nors dokumentai tvarkomi) religinė pakraipa. Taigi, šis variantas atpuola. Paprastai tariant šis mėnuo buvo sudėtingas variantų ieškojimas, maldų ir sunkaus meto periodas. Tokiais atvejais, kai atrodo žinai jau kaip viskas baigsis yra sunku pasitikėti Dievo keliais, pradeda eiti mintys į galvą gal vis dėlto reikėjo ten nepasirodyt, neit visai, gal važiuot į užsienį – nepaims manęs, o ir nauda šeimai bus. Ir vis dėlto mūsų širdyse buvo tvirtas įsitikinimas, kad jeigu Dievas norės, tai jis gali keisti ir pačias sudėtingiausias, vilčių nežadančias situacijas. O jeigu nenorės... tai ir mes kaip besistengtume nieko nepadarysim. Taigi, viena iš maldų ir buvo, kad tinkamai priimi Dievo atsakymą, koks jis bebūtų ir paklūsti Jo sprendimui.



Atėjo komisijos laikas, paruošiau šiokią tokią kalbą ir nužygiavau į karinį. Indrė laukė mašinoje, nes norėjo iš karto išgirsti atsakymą ir todėl norėjo važiuoti kartu su manimi. Atėjęs prie kabineto aš pamačiau kad prieš mane laukia gal kokie 7 žmones. Jaunuoliai įeina, ilgai neužtrunka ir už kokių 7 minučių išeina. Bet kaip mačiau dauguma jų turėjo pažymas, kad arba tėvai invalidai, arba reikia prižiūrėti nieko neturinčią senelę ir pan. Mano priežastis pasirodė tokia menka ir tik sugniuždė mane, aš supratau kad nieko iš tos mano kalbos nebus, belieka Dievas.

Atėjo mano eilė ir įžengiau vidun.Ten pamačiau vyrą ir tris moteris. Kaip vėliau pamačiau tos moterys buvo dar rūstesnės už tą vyrą, nors jis buvo komisijos pirmininkas. Situacija nekokia. „Ar laukiasi žmona?“ – paklausė vyras. Aš atsakiau, kad tai ne mūsų valioje žinoti. „Reiškias nežino, - „ atsakė jis ir kažką pažymėjo savo popieriuose. Pasižiūrėjo kada susituokėm, paklausęs dar keletą klausimų ir pasakė: „Nu ką, teks eiti pasitikrinti sveikatos.“ Eiti tikrintis sveikatos – tai reiškia, kad priežasčių neiti į kariuomenę nėra ir tu praktiškai stovi jau „kerzuose“ žygiuodamas pulke jaunų vaikinukų.

Tuomet, aš pradėjau dėstyti argumentus kodėl aš norėčiau kad atidėtų tarnybą. Aš žinojau, kad tėvai nelabai galės padėti ir paminėjau tą faktą, kad esu iš daugiavaikės šeimos ir tėvai ir taip turi kur pinigus investuot. Vyras sėdėjo nuleidęs galvą ir nukreipęs savo žvilgsnį į popierius, tarsi tuo sakydamas: „Pažįstama dainelė, daug tokiu girdim kasdien.“ Staiga, viena iš tų moterų patikslino ar tik mūsų šeimoje ne 7 vaikai. Atsakiau, kad tikrai taip. Tuomet ji pasidomėjo ar aš neturiu brolio ir pasakė vieno iš mano brolių vardą. Atsakiau kad tikrai turiu tokį brolį. „O, - pasakė ji, - taigi jis studijuoja su mano sūnumi! Labai geras berniukas.“ Komisijos nariai susižvalgė ir atrodo sprendimas tapo aiškus jiems. Jie man padavė tuščią popieriaus lapą ir liepė išdėstyti priežastis kodėl, mano nuomone, man turėtų atidėti tarnybą. Taigi, aš parašiau prašymą ir išdėsčiau savo ir Indrės situaciją, jei tektų išeit dabar tarnauti. Tuo metu kai rašiau prašymą, į kabinetą buvo įėjęs kitas šauktinis, kuris prašėsi atleisti nuo tarnybos dėl studijų ir būtent tuomet aš ir mačiau kokie rūstūs tie pareigūnai. Aš parašiau prašymą, o jie man savo ruožtų davė kortelę, su kuria turėčiau pasirodyti už pusmečio karinėje tarnyboje. Išgirdau ir „namioką“ į tai, jog už pusmečio jau bus praėję metai po universiteto baigimo ir beliks ateiti atsiimti rezervo liudijimą, kas reiškia, kad nuo karinės tarnybos kaip ir busiu atleistas. Žinoma, kilus karo grėsmei visi rezervininkai būna pašaukti į tarnybą, bet kas žino kada tas karas kils ir ar busim dar gyvi. :)

Mes su Indre aiškiai suvokėme, kad tai buvo Dievo stebuklas, kurį Dievas suteikė mums. Šansų nebuvo. Specialistas, darantis tokią atranką sakė, jog tikimybės nėra. Tačiau tik ne su Dievu. :) Dievas yra virš visko ir gali padėti net situacijose kai niekas nežada vilties. Todėl šlovė Jam, didžiuojuos turėdamas tokį Dievą. Taigi, jei norite pergyventi Dievo stebuklus, pasitikėkite Juo, neikite į melus ar kitą kas Jam nepatinka, ir tuomet Jus patirsite koks nuostabus ir galingas yra mūsų Viešpats.