Apie rūpesčius

Kalbėsim apie vieną geriausių šėtono ginklų, mūsų laiko žudiką – kasdienius rūpesčius arba rutiną.

Niekam nebus paslaptis, kad mūsų gyvenimas yra pripildytas įvairiausių rūpesčių: mūsų šeima, vaikai, pragyvenimas, darbas, karjera, įvairūs planai ir siekiai. Ir šių rūpesčių likvidavimas yra daugelio žmonių varomoji gyvenimo jėga.. Tai reiškia, kad šie rūpesčiai verčia žmogų bėgti per gyvenimą.
Ne paslaptis, kad mažiausiai problemų turi vaikai. Jiems nereikia sukti galvos apie kasdienį maistą, apie aprangą, apie geresnį darbą ir panašiai. Jie žino, kad jų tėveliai rūpinasi viskuo tuo ir jie bus aprūpinti.
Iki 24 metų. Jaunimas puikiai žino, kad rūpesčiai prasideda tada, kai užnugaryje pasilieka mokyklos metai ir tenka rinktis savo gyvenimo kryptį, kelią.Stojimai, savo vietos pasaulyje paieška, galbūt išsikėlimas gyventi į svetimą miestą, nauji draugai, kurie kartais atneša daugiau rūpesčių nei norėtųsi, savarankiško gyvenimo pradžia, nuolatinis rūpestis dėl mokslų, išmetimo iš universiteto pavojus, nuolatiniai atsiskaitymai, reikia ieškoti pinigų kad susimokėt už mokslus ir t.t. Jaunimas turi labai daug rūpesčių!
25-30 metai. Bet štai universitetas jau baigtas ir prasideda nauji rūpesčiai.. Darbo paieškos, naujo būsto paieškos, jo įrengimas, savarankiško gyvenimo formavimas, galbūt šeimos kūrimas, savo antros pusės paieška, santuoka, mokymasis gyventi dviese, charakterio priverstinis keitimasis – daug rūpesčių ir šiuo gyvenimo etapu.
30-50 metai. Atsiranda vaikai, rūpesčiai juos aprūpinti, išmokslinti, galbūt tenka ieškoti geresnio darbo, laiko skiriamo šeimai trūkumas, karjeros siekimas, nuovargis ir išsėkimas.
Bet štai ateina 50 ir metai pradeda bėgti be galo greit. Žmogus pradeda senti, atsiranda įvairių ligų, skausmų tai ten tai šen, jau negalim taip greit vaikščiot, daugiau lėšų skiriam vaistams, tampame dažnesni poliklinikos lankytojai ir taip toliau.
Tai kada jau pasibaigs tie rūpesčiai ir problemos? Tiesa yra ta, kad rūpesčiai yra nuolatinis mūsų gyvenimo palydovas, kiekvieną dieną reikalaujantis iš mūsų laiko dozę asmeniškai jam ir norintis po truputį taip užvaldyti mus, kad taptume vergais jam, pasinertume į bėdas taip, kad galų gale jos paims ir praris mus. Ir tada prasidės depresijos, beviltiškumas, prasmės praradimas. Ir žinote, kas keisčiausia? Kad labai dažnai mūsų rūpesčiai nėra tokie baisūs, kokiais mes juos padarome. Ir tai, kas gali būti išspresta per 5 minutes kartais padaroma nepereinama sieną dėl kurios kankinamės ir kenčiame.
Ir žinote, Dievas, tuo metu kai turėjo išvyti pirmuosius žmones iš Edeno sodo, kalbėjo Pradžios knygoje: „Nuo šioltriūsu maitinsies, savo veido prakaitu valgysi suoną, kol sugrįši žemėn...“ Dievas, sakydamas tai, matė kaip rūpesčiai užvaldys žmones ir sakė, kad taip bus visą gyvenimą, tai yra kol sugrįšim žemėn, kol mirsime.
Pamenate kas turi mažiausiai rūpesčių? Vaikai. Taigi todėl Jėzus ir yra pasakęs savo įžymiuosius žodžius, jog jeigu netapsime kaip vaikai, neregėsime į Dangaus Karalystės. Taip yra todėl, kad rūpesčiai mus visiškai užvaldys ir užmerks mūsų akis, o jeigu atiduosime juos Dievui ir leisime Jam kaip Tėvui rūpintis jais, tai mūsų akys ir mintys turės laiko žvelgti dangun, kuriam mes ruošiamės gyvendami žemėje. Mano žmona studijoja Katalikų fakultete, tad kalbant apie skaistykla ji mėgsta pasakyti tai, kad tiki ją bet kitaip – ji tiki, kad skaistykla yra čia žemėje.
Kartą Kristus pasakė palyginimą Lk. 12:16-21.
16 Jis pasakė jiems palyginimą: „Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. 17 Jis pradėjo sau vienas svarstyti: 'Ką čia man dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus'. 18 Galop jis tarė: 'Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. 19 Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!' 20 O Dievas jam tarė: 'Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?' 21 Taip yra tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“.
Kai pirmąkart perskaitai šį palyginimą, pagalvoji: Faina buvo tam žmogui – tiek visko turėjo, kad neturėjo net kur kišt... Bet ar jis gyveno nerūpestinga gyvenimą? O ne... Visą savo gyvenimą jis rūpinosi savo turtu. Galbūt jo pradžia buvo kaip dažno iš mūsų –į gyvenimą reikėjo prasimušti. Bet štai jis daro karjerą, o galbūt įkuria savo verslą ir po kurio laiko pasiekęs gerų rezultatų, praturtėja.Atrodytų galima dabar jau ramiai atsikvėpti, bet O ne! - užpuolė nauji rūpesčiai. Mes skaitome, kad tais metais jo laukai davė ypatingai gausų derlių. Žmogus pradeda mąstyti: „Ką daryti, kur man sukraut visas šias gerybes?“ Na ir jam ateina atrodytų puiki mintis – padidinti savo sandelius, pastatyti naujus klojimus, sukrauti viską ten ir pagaliau ateis galas visiems rūpesčiams. Bet ar atėjo pabaiga? Deja, deja, - turtuolio siela buvo pareikalauta dar tą naktį, kam pasiliks visi turtai, kuriuos jis taip rūpestingai kaupė?
Nors pagrindinė šio palyginimo mintis yra apie gobšumą ir prisirišimą prie turtų, man atrodo, jog ji yra puikus pavyzdys to, kiek beprasmiškas kartais būna mūsų gyvenimas. Kai mes bėgame paskui mūsų rūpesčius, ketindami išspręsti visas problemas, o mums tai niekad ir nepavyksta, nes atsiranda vis naujų ir naujų rūpesčių.

Žinote, kasdieniai rūpesčiai ir rutina yra mėgiamas šėtono arkliukas. Jis žino tą liaudies patarlę: „Kas žiūri toli į priekį, nemato kas po jo kojomis“. Bet jis taip pat žino ir atvirkščią dėsnį: jog kiekvienas, kuris žiūri sau po kojomis, - nemato tai kas toli priekyje. Kitaip sakant, jeigu žmogų užkraut įvairiom problemomis, menkais dalykėliais, jo rutiną paversti visų tų rūpestėlių narpliojimu, - žmogus negalės žvelgti savo ateityn, jis tiesiog tam neturės laiko ir nepastebės, jog toks gyvenimas veda į mirtį, kad iš tikrųjų savo perspektyvoje jis neturi jokios vertės. Tolimesnėse eilutėse Kristus sako (Lk.12:25):
25 Kas gi iš jūsų galėtų savo rūpesčiu bent per sprindį prailginti sau gyvenimą?!.
Taip Jėzus pabrėžia, kad tai yra beprasmiška ne tik amžinajam gyvenimui, bet netgi ir čia, žemėje.
Tačiau Biblija mums parodo, kad kasdieniai mūsų rūpesčiai ne tik beprasmiai, bet ir pražūtingi. Norėčiau paklausti jūsų klausimo: Ar galėtumėt pakelti ranką tie, kurie pamenate apie ką buvo pamokslaujama ar kalbama praeitą sekmadienį? J Greičiausiai kad neatsimenate... Kodėl dauguma nepamename praeitos savaitės Dievo Žodžio? Kodėl greičiausiai kitą sekmadienį daugelis neatsimins apie ką kalbame šiandien? Mm? Manau kad daliai jūsų jau blizga akys, jūs žinote teisingą atsakymą. Atsiverskime Bibliją, manau Dievo Žodis mums pasako kodėl. Įžymus palyginimas apie sėjėją: Lk.8:14, Mk.4:19.
14 Kas krito tarp erškėčių, – tai tie, kurie išgirdo, bet tolyn eidami liko nusmelkti rūpesčių, turtų ir gyvenimo malonumų ir neduoda vaisiaus.
19 bet pasaulio rūpesčiai, turto apgaulė ir įvairios sukilusios aistros nusmelkia žodį, ir jis tampa nevaisingas.
Pasaulio rūpesčiai pasirodo yra vienas pagrindinių veiksnių kodėl Dievo Žodis mumyse yra nevaisingas. O juk tai pagrindinė sąlyga, kad mes augtume dvasiškai!
Žinote, aš čia pamaniau dėl tos Visa Gold... Pamenate tą reklamą? Kai vyrukas ateina į banką ir sako: „Žinote, aš čia pamaniau dėl tos Visa Gold...“ Ir nespėjus konsultantei nieko pasakyti pradeda daryti atsispaudimus, tupinėti. Kai jis pabaigia tai daryti, ji sako: „Ką jūs, jums nereikia tap stengtis, kad gautumėte Visa Gold!“ Juokingoka reklama.
Kaip bebūtų ji labai panaši į mūsų santykius su Dievu. Dievas žino, kad apsikrovę rūpesčiais mes negalime augti dvasiškai. Jie yra tai, kas trukdo mums artėti prie Dievo. Todėl šiuo atveju vienintelis būdas turėti gerus santykius su Dievu – yra atsikratyti tų rūpesčių. Bet ar tai reiškia, kad turiu nustoti rūpintis šeima, eiti į kokį lengvesnį darbą, pamiršti savo atsakomybes? Ne, tiesiog savo gyvenime reikia praktikuoti Fil.4:6. Gal kas žino ką sako ši eilutė?
6 Niekuo perdaug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui.
Reikia atsikratyti Visa Gold ydos. Dievas nori suteikti mums palengvėjimą, galimybę per daug neužkimšti savo galvos kasdieniais sunkumais. Tačiau mes dažnai manome, kad patys neblogai išmanome rūpesčių tvarkymo meną. Psalmistas Dovydas 55Ps 23 giedojo: 23 Pavesk savo rūpesčius VIEŠPAČIUI, ir tave jis palaikys, – teisiajam palūžti jis niekad neleidžia. Dievas palaikys tave, jeigu atiduosi Jam savo rūpesčius, savo sunkumus dėl mokslų, darbų, sveikatos, gyvenimo planų. Ir vėlgi Petras 1Pt 5:7 rašo: 7 Paveskite jam visus savo rūpesčius, nes jis jumis rūpinasi.
Ir žinote, įdomu tai, kad Dievas nenori, kad mes visai pamirštume ką reiškia rūpesčiai. Dievas nori, kad mes jų turėtume. Kaip tai gali būti? Sakysite: Tarasai kažką nusišneki, kątik sakiai atvirkščiai. Argi neprieštarauji pats sau? Užuot atsakęs, norėčiau su jumis paskaityti Rom.8 :5-6. 5 Kurie gyvena pagal kūną, tie rūpinasi kūno reikalais, o kurie gyvena pagal dvasią – dvasios reikalais. 6 Kūno rūpesčiai veda į mirtį, o dvasios rūpesčiai – į gyvenimą ir ramybę.
Rodos, perskaičius šią eilutę mes matome ko Dievas nori iš kiekvieno ateinančio pas Jį. Dievas žino, kad kartais gyvenimo veikla ir problemų sprendimas taip užvaldo mus, kad mes kartais net neturime laiko pamaldų aplankyti, arba pamaldose visad būname, bet gyvename kasdienos rutina, tampame nominaliais baptistais.Bet ką sako Dievas: atiduok man savo kūmo rūpesčius, o pasiimk Dvasios rūpesčius, rūpinkis savo sielos ateitimi, o aš pasirūpinsiu tavo kasdiena.
Galbūt šiek tiek jus nuliūdinsiu, bet apsikeisti rūpesčiais su Dievu nėra lengva. Toks žingsnis reikalauja tikėjimo.Aš pamenu kai studijavau universitete ir dažnai atsitikdavo taip, jog pirmadienį būdavo koliokviumas ar egzaminas... Pvz apie jaunimo susirinkimų lankymą.
Taigi, rūpesčių atidavimas Dievui reikalauja tikėjimo žingsnio.
Koks artimiausias įvykis kurio mes su jumis laukiam (išskyrus Kalėdų)? Kristaus atėjimo! Ketvirtadieniais per Bible study mes nagrinėjame paskutiniuosius laikus ir štai ką mes suradome Lk.21:34. 34 Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų, girtybės ir kasdienių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai.
Taigi, matome, kad turime dar vieną stiprų pretekstą atiduoti savo gyvenimo rūpesčius Dievui – kitaip galim tiesiog pražiopsoti Kristaus atėjimą.
Tarp kitko, Kristus gali ateiti dar iki Kalėdų.

Mūsų pamastymus jau vesiu į pabaigą ir norėčiau kartu prisiminti ką šiandien mums sako Dievas.

1. Rūpesčiai yra nuolatinis mūsų palydovas, kuris lydi mus „iki grabo lentos“. Jų visada bus. Tačiau gyvenimas dėl jų yra beprasmis, nes kiek beinvestuotume į juos, neprailginsime savo gyvenimo nei per sprindį.
2. Užimtumas rūpesčiais ne tik beprasmis, bet ir žalingas. Kūno rūpesčiai priešiški Dievui ir veda į mirtį. Kai mespernelyg pasiduodame jiems, mumyse jau negali būti vaisingas Dievo Žodis, mes nesugebame jo vaisingai praktikuoti gyvenime.
3. Dievas siūlo išeitį, Jis nori paimti mūsų sunkumus ir rūpesčius sau, žadėdamas visiškai pasirūpinti jais, o mums siūlo gyventi pagal Dvasią ir savo laiką bei pastangasinvestuoti į Dvasios rūpesčius, tai yra tarnavimą Jam ir Jo Žodžio vykdymą.

Norėčiau pasiūlyti jums išbandyti save. Turbūt visi mes norim vykdyti Dievo valią ir norime atiduoti savo rūpesčius Jam, nes tiesiog taip busim palaiminti. Taigi, atiduokime Jam savo sunkumus ir pasistenkime bent šią savaitę pragyventi besirūpinant Dvasios rūpesčiais. Ir tada kitą sekmadienį susirinkus vėl čia, pamėginkite prisiminti apie ką buvo kalbama šiandiena. Ir viskas taps aišku.

2007 12 09 Kaunas