Ivykis Siauliuose

Vieną vakarą, po paauglių susitikimo užrakinome bažnyčios duris ir patraukėme autobusų stotelės link. Buvau jau vėlu ir netoli esančiame parkelyje pastebėjome didelę grupę jaunuolių, tokių, su kuriais paprasti žmonės vengia bendrauti. Mes nekreipėme dėmesio ir ėjome savo keliu. Deja, jie nepadarė to paties. Jaunuoliai ėmė svaidytis nemaloniomis replikomis, grasino pagausią ar atimsią pinigus. Galvojome, kad viskas tuo ir baigsis, bet grupelė taip vadinamų vietinių banditų nusekė mus įkandin. Autobusų stotelėje jų veiksmai paaštrėjo: kalbėjo negražiai, keikėsi, grasino, norėjo atimti pinigus ir kitus brangius daiktus. Tuo metu negalėjau net pajudėti, net šauktis Viešpaties nebuvo drąsu. Taip tęsėsi gal 10 minučių. Stovėjau nudelbusi akis ir galvojau, kas dabar bus. Tuo metu vienas jaunuolis iš grupės stovėjo tiesiai prieš mane ir nuolat žiūrėjo, bet nieko nesakė. Staiga jis paklausė: „Ar tu Lilita?“ Tas klausimas tiesiog pribloškė. Aš pasakiau, kad taip, esu Lilita. Tuoj išgirdęs atsakymą, jaunuolis atsisuko į savo draugus ir ėmė juos varyti kuo toliau nuo mūsų. Visi jo klausė, o tie kurie stengėsi prieštarauti, buvo greitai sutramdyti. Aš to vaikinuko nepažinau, bet, matyt, jis mane iš kažkur prisiminė. Tik vėliau prisiminiau jo veidą, kai prieš 4 metus jis sėdėjo mūsų GN klube. Kiek pamenu, jis nebuvo išgelbėtas, bet, matyt, tą vakarą, Viešpats jam priminė kažką gero, kas jį sustabdė nuo nusikaltimo. Tada meldžiausi Dievui, dėkojau Jam už Jo apsaugą, bet svarbiausia, kad pasėta sėkla atliko kažkokį darbą, nors ir labai mažą. Suvokiau, kaip yra svarbu skelbti Gerąją Naujieną, ne dėl to, kad nebūčiau užpulta vietinių „banditų“, bet kad tai neštų šviesą į jų gyvenimus ir vestų išgelbėjimo link.

Lilita Paožalytė
Maldos laiškas, Gruodis 2006