Nors jaunystė, kaip žinoma, - trūkumas, greitai praeinantis. Ir kada laiminga Aleksas ir Kotryna, ateity besivadinsiantys Vasnecovai, su švytinčiais veidais išdalino visai bažnyčiai pakvietimus į vestuves, Marytei Simonovaitei sukako jau dvidešimt penki. Kai tėvai dar buvo gyvi, ji jausdavosi be galo vieniša ir niekam nereikalinga. Vakarykštės draugės daugiau ar mažiau sėkmingai ištekėjo, trumpu susitikimu bažnyčioje metu, pasimėgaudamos pasakojo apie savo nuostabius vaikus, dažnai netaktiškai užduodavo skausmingą klausimą: “O kaip tu? Nieko dar neįsižiūrėjai?” Kartu pamaldžiai užtikrindamos Marytė, kad melsis dėl jos, čia pat, kaip taisyklė, apie pažadą pamiršdavo, užtat nepailsdamos apkalbinėjo “vargšelę” – žodžiu buvo labai “geros ir dėmesingos” jai.
Vasnecovų vestuvių puota praėjo linksmai, pripildytas šventinėmis giesmėmis, juokingais vaidinimais ir kitomis linksmybėmis. Tačiau Marytei sunkiai ėjo jos buvimas šventėje. Jos mintys, nesulaikomai veržėsi į tolį. Ji mėgino save priversti krikščioniškai džiaugtis dėl jaunavedžių, bet jai blogai gaudavosi. Marytė nuliūdusi mastė apie tai, kad metai eina, ji gi (kam slėpti?) ne tokia jau graži, be to neatsižvelgiant į savo aukštąjį išlivainimą ir darbą miesto bibliotekoje drovi ir nemokanti gerai bendrauti. Visiškai įmanoma, kad dabar ji taip ir liks vieniša iki pat savo dienų pabaigos. Vystėsi depresija. Į galvą vis lindo ir lindo gundančios mintys apie netikintį jaunuolį, kuris prieš keletą mėnesių gatvėje nejučia parodė jai abejonę keliančius dėmesio ženklus. Jis staiga priėjo prie jos autobuso stotelėje ir pradėjo kalbėt, kaip su sena pažįstama. Vaikinas buvo gana simpatiškas ir protingas, tačiau nuo jo keletos metrų atstumu traukė vyno kvapu. Mergina, vos įstengusi pereit savo drovumą, pamėgino kažką pasakyti apie savo tikėjimą Dievu, bet vaikinas tik pasijuokė, atvirai ir nedviprasmiškai duodamas suprasti, ko jam reikėjo iš jos... Tada Marytė su baime įsėdo į pirmą pasitaikiusį autobusą, kad greičiau pasprukti nuo šio ciniko.
Žodžiu, nekoks pasirinkimas – tarp kitko iš lygiai nemalonių galimybių – ryškėjo prieš Simonovaitę: arba taip ir likti vieniša savo nedidelioje griežtoje bendruomenėje, kurią ji, žinoma, mylėjo ir kurioje buvo nuo vaikystės, arba... “kristi” į pasaulį, kaip kai kurios sesės, tik tam, kad pagimdyti vaikelį, po ko neišvengiamai seks pašalinimas iš narių ir atsiskirymas nuo jos, bet užtat po kelių metų iš anksto suplanuotose atgailos ašarose galima bus naujai sugrįžti į bendruomenę... O, jeigu Viešpats parodytų jai kokią nors kitą išeitį! Marytė daug meldėsi dėl savo poreikio, tačiau dangus, rodos, tylėjo.
Bet štai praėjus keliom savaitėms po įsimintinų vestuvių, kada nevilties praraja, atrodo, jau buvo bepaskandinus nelaiminga merginą, kartą naktį ji susapnavo stebėtiną sapną. Sapnas buvo toks ryškus, galima pasakyti net realus, o svarbiausia, pasikartojantis keletą naktų iš eilės, kad buvo sunku suabejoti tame, iš kokio palaiminto šaltinio jis ateina. Marytė sapnavo, kad ji karštą vidurdienį apsirengusi santuokos suknelę stovi dideliame žaliame lauke, smalsiai žvalgidamasi aplinkui, paskui pakelia galvą į viršų ir užkerėtai žiūri, kaip mėlyname bedugniame danguje praplaukia mėlyni debesys. Ir šį momentą, tarsi nutvyskęs žaibas, iš dangaus nužengia nuostabus vaikinas-angelas su švelniais veido bruožais, pagarbiai nusilenkia Marytei, merginai leidus, paima ją už rankos, ir tuojau pat jie abu pakyla virš debesų. Marytė mato apačioje praplaukinčias jūras ir kalnus, laimingai juokiasi, ne trupučio neišsigąsdama neįprasto skrydžio, o paskui staiga atsiranda šalia aukšto dangiškojo sosto, kuriame sėdi pats Viešpats Jėzus. Mergina iš karto pažista Jį, žemai nusilenkia ir su ašaromis meldžia atleisti ją, nusidėjelę, už viską, netinkamą Dievo Karalystei, kas kada nors buvo atsitikę jos gyvenime žemėje. Nelauktai, Jėzus, vietoj pasmerkimo žodžių, paduoda jai ranką ir su švelnia šypsena taria sekančius, jaudinančius merginos širdį, žodžius:
- Tai tu atleisk Man, Marytė, kad taip ilgai bandžiau tave. Didžiausia padėka tau, kad išsaugojai ištikimybę man! Juk tu – mano sužadėtinė, dangiškuoju Tėvu nuo amžinybės duota… Prisimink kaip pasakyta Šventame Rašte: Kokia tu graži, mano mylimoji, kokia tu graži! Tavo akys kaip balandžių, slepiamos šydo! Tavo garbanos plasta kaip kaimenė ožkų, besileidžiančių žemyn Gileado šlaitais... Tavo lūpos tarsi raudonas kaspinas, o tavo burna graži. Tavo skruostai kaip dvi granato pusės, slepiamos šydo... Tu sužavėjai mano širdį, seserie sužadėtine! Sužavėjai mano širdį vienu savo akių žvilgsniu…”
Ir jausdama, kaip jos skruostus užlieja rauduonumas, o iš akių nesulaikomai liejasi džiaugsmo ir dėkingumo Viešpačiui ašaros, Marytė po šių Gelbėtojo žodžių staiga prabusdavo. “Dėkoju, Jėzau, kad myli mane!” Paskui ilgai meldėsi ji klupėdama nakties tylumoje: “Mano tikėjimas tarsi prisikėlė iš numirusių, atgimė iš nykstančių dulkių... Kokia aš laiminga, kad Tu atsiverei man, mano mylimasis Jėzau!..”
Dar po savaitės, panelės neįmanoma buvo pažinti: bet kokiomis aplinkybėmis, bet kokiu oru ji skubėjo į pamaldas, nevienų nepraleisdama, staiga tapo linksma, bendraujanti ir net matomai pagražėjo. “Pas ją kažkas atsirado!” – persišnibždėdavo patirtį tokiose dalykuose turinčios sesės, nepritariai linguodamos galvomis. Tčiau jų mažame miestelyje, kur visi pažinojo vieni kitus, kūniška nuodėmė greitai būtų aptikta. Apie Marytę gi, niekas negalėjo nieko blogo pasakyti... Net rengtis, skirtingai nuo savo vienmečių, ji pradėjo dar griežčiau. “Mūsų vienuolė” – praminė ją tada pikti liežuviai, pasimesdami speliojimuose, kas gi su ja iš tikrųjų vyksta.
Greitai Marytė vėl nustebino visus, užklausiusi brolio Stepono, pagyvenusio jų bažnyčios pastoriaus, leidimo padėti sekmadienio mokyklos mokytojui. Prisiminus jos ankstesnyjį drovumą, toks tarnavimas buvo neįmanomas. Dabar gi, merginai pradėjo viskas sektis. Marytė turėjo išminties neskubėti pasakoti kitiems apie savo sapnus. Ji gerai suvokė kuo visa tai galėtų baigtis: tas pats brolis Steponas bus pirmas kas ją nuteis... “Į sapnus ir “neįprastus apreiškimus” kreipia dėmesį tik išsiveisiusių šiandien triūkšmingų denominacijų atstovai! – kartas nuo karto savo, dažniausiai ilguose pamoksluose, pakeldamas rodomąjį pirštą link lubų, mokė pastorius. – Išmintgasis Saliamonas, tarsi mums, baptistams, yra parašęs: …slogūs sapnai ateina po didelių rūpesčių … Su sapnų gausa ateina ir migla bei žodžių srautas. Todėl turėk pagarbios Dievo baimės!” (Mok.5:2,6)
“Įdomu, kodėl pas mus niekada neprisimena tikrų Juozapo sapnų, kuris nukentėjo nuo savo kraujo brolių, arba apie naktinį apaštalo Pauliaus regėjimą apie vyrą-makedonietį? – su niekuo nesiginčydama, savo širdies gylumuoje mąstė Marytė. – Išeina, būna ir sapnų iš Dievo...”
Brolis Steponas buvo tos tarnautojų rūšies atstovas, kuriems tradicija buvo aukščiau visko. “Tai kas iki mūsų padėta, tegu taip ir guli amžiais!” – tai stiprūs, bet deja, vienapusiški Abakumo žodžiai, kurie galėtų apibrėžti Marytės pastoriaus pozicija. Kartą, “išbandymo” prieš krikštą, metu, pastorius Steponas paklausė vieno pagyvenusio žmogaus savo mėgstamo klausimo: “Ką jūs pajautetė savo atgailos metu?” Senis iš pradžių neišgirdo klausimo, jam pakartojo; jis, įtemptai pagalvojęs, mojo ranka ir sąžiningai tarė: “Nežinau, nieko nepajaučiau...” Brolis Steponas susiraukė: krikštyti žmogų, kuris neteisingai atsako į tokį klausimą jis nesiruošė.
“Pagalvokite dar truputį...” – nieko gero nežadančiu balsu davė jis paskutinį šansą pensioneriui. “Džiaugsmas! Laimė! Kaip ant sparnų namo skridau!”, - pradėjo seniui patarinėti sesės iš visų pusių. Visus teisingus atsakymus jos jau seniai buvo užsirašusios į sąsiuvinius... “Kaip ant sparnų... namo skridau”, - nedrasiai pakartojo paskui chorą balsų senis. Pastorius Steponas suminkštėjo, kažkas panašaus į šypseną atsirado jo veide: “Va čia tai kitas reikalas, būtent taip ir turėtų atsakinėti iš aukštybių gimusi siela!”
Laimei, jų bendruomenėje buvo ir kitas tarnautojas – diakonas Mykolas, tik jam Marytė galėjo atverti savo širdį. Sovietų laikais brolis Mykolas tarnavo jūros karininku, daug matė gyvenime ir, galbūt, todėl buvo pakantesnis neišvengiamai krikščioniškos patirties ir žmonių charakterių įvairovei.
- Na, Marytė, kas šiandiena tavo širdyje? – su tėviška šypsena paklausė jis, kada po eilinių pamaldų Simonovaitė sulaukė jo prie bažnyčios išėjimo durų.
Visi bendruomenės nariai jau išsiskirstė po namus, tik vienas sargas su neiškiriama šlota garbingai vaikščiojo po kiemą.
Jie prisėdo ant paskutinio suolo salėje, tiesiai po griežtu užrašu “Eik ir nebenusidėk!” ant žydrais dažais išdažytos sienos.
- Vat pasakykite broli Mykolai, - Marytės veidas atvaizdavo gylų jaudulį, akys sublizgėjo, - ar galim mes, žmonės kažkuo apriboti Dievą arba, vietoj Jo spręsti kaip Jis turi elgtis, ką daryti?
- Žinoma, negalim! – atsakė diakonas, įdėmiai žvelgdamas į merginą. – Viešpats – visos Visatos Kūrėjas, Puodžius, kurio rankose mes tik molis, ir Jis lipdo iš mūsų tai, ko užsinori...
- Ačiū Dievui, kad jūs tai patvirtinote! – karštai sušūko Marytė. – O jeigu yra taip, ar gali kartais Viešpats ir protestantams atsiverti “ne pagal mus”, tai yra ne tik per Raštą, o, sakykime, net per sapną, regėjimą? Jis gi Dievas!
- Kodėl apie tai klausi? – įtartinai pasidomėjo
- Kodėl tu apie tai paklausei? – įdėmiai pasidomėjo brolis Mykolas. – Kažkas panašaus atsitiko ir tau?
- Taip! – linktelėjo Marytė, ir ašaros pasruvo iš jos akių.
- Kas gi tave neramina? – ramindamas merginą, diakonas padėjo ranką jai ant peties, – Tu bijai suklysti, ar Viešpaties siustas buvo tavo regėjimas? Bijai būti apgauta?
- O ne, visai ne tai! Man taip skaudu, kad aš negaliu pasidalinti tuo, ką apreiškė Man Gelbėtojas Jėzus... Mūsų tikėjimas kažkodėl toks sausas ir protu grindžiamas... Taip neturėtų būti!..
- Ką gi Jėzus tau apreiškė, Marytė? – minkštai paklausė brolis Mykolas.
- Tai, kad Jis – gyvas ir mylintis Dievas, ir dar daug kitų dalykų...
Marytė nuvalė ašaras ir nutilo, nesiryždama galutinai papasakoti savo sapną.
- Pagalvok pati: tai ką tu kątik pasakei, be abejo, žinoma ir kitiems bendruomenės nariams, - brolis Mykolas kalbėjo lėtai, atsargiai parinkdamas žodžius, kad neužgauti merginos...
Tačiau, neiškentusi, Marytė, pertraukė jį:
- Taip, tą žino kiekvienas. Kas nežino, jog „Dievas yra meilė“?! Tik ar visi pas mus pakvietė Jėzų įeiti į jų dvasios ir širdies gilumą, ar dauguma pergyveno ir pajuto iš tikrųjų, kaip stipriai juos myli Jėzus ir atsakė Jam atsakomaja meile? Ar ne slysta mūsų teisumas kažkur paviršiumi, viską apskaičiojančio ir žinančio proto, gyvenimo įpročio, kažkodėl laikomo šventumu, lygyje?
Brolis Mykolas nusišypsojo:
- Bijau, kad tai ką tu pasakei yra „neskiestas vynas“, ir ne kiekvieno pagal jėgoms paragauti jo. Negalima reikalauti iš kitų to, ką išgyvenai tu pats. Būna, kad ir su manim Viešpats kalba ne įprastu būdu, tik nemanau, kad mums su tavim reikėtų dabr būtinai gundyti bendruomenę savo paslaptingais pasakojimais. Matai, kiekvienas krikščionis kaupia savo, iš dalies nepakartojama, dvasinę patirtį...
- Gerai, - Simonovaitės balsas sudrebėjo nuo jaudulio, - bet jūs, bent jau jūs, broli Mykolai, tikite manimi?
- Taip, Marija! – tvirtai atsakė diakonas, ir jo akys sušvito tikėjimo šviesa. – Aš gi neaklas ir taip pat matau, kaip tu pasikeitei per paskutinių porą savaičių. Tik neapleisk Žodžio, tegul bendravimas su Dievu per Šventąjį Raštą pasilieka tau svarbiausiu pokalbio su Juo būdu! O dabar pasimelskime...
Brolis Mykolas trumpai pasimeldė dėl apsaugos ir dangiškosios palaimos Marytei, o ji tuose kantriose, rūpestinguose žodžiose galūtinai rado ramybę savo širdžiai.
Praėjo du metai, o gal ir daugiau. Ir štai vieną dieną pas juos į bažnyčia atvažiavo jaunikis iš dydmesčio. Na ir jis taip neatsargiai ir prasitarė kažkam iš vietinių brolių, kad visur ieško sau nuotakos...
Pats iš savęs išvaizdus, juodais ūsais, trisdešimties metų. Maloniu balsu giedojo pamaldose, jausmingai liūdijo apie savo atsivertimą: atseit visą gyvenimą ėjo prie Dievo, apėjo visas bažnyčias, niekur nesutiko tiesos, ir štai aš pas jus....
Atsirado gerų žmonių, kurie tuojau pat jam papasakojo: yra čia pas mus viena, užsisedėjusi mergaičių tarpe, tekės už bet kurio. Atėjo tas svečias pas Simonovaitę į sekmadienio mokyklos pamokėlę. O Marytei viena iš geriausių pamokų – apie ištikimybę Viešpačiui, kokios nelaimės beatsitiktų gyvenime... Vaikai linksmai kelia rankas, gerai atsakinėja. Marytė pati susijaudinusi, miela, duoda puikius pavyzdžius iš Šventojo Rašto ir krikščionybės istorijos. Vienu žodžiu, krito ji svečiui į širdį. Ilgai negalvojęs, kitą dieną, jis jai ir pasipiršo. Pažadėjo mylėt iki kapo, jeigu ji, žinoma, atsakytų jam savo sutikimu.
Pusę nakties Marytė praleido maldoje, o iš ryto atsisakė svečio pasiūlymo. Taip jis, įžeistas ir išvažiavo. Visa bendruomenė buvo pritrenkta. Kalbom nebuvo galo. Simonovaitę visiškai nesuprato, tačiau jos padėtis bendruomenėje tuojau pat sutvirtėjo. Nebuvo visiškai jau vienodai Marytei dėl kalbu apie ją, tačiau išoriškai niekam to neparodydavo, širdies gylumoje saugodama tikrąją visų paskutiniųjų permainų priežastį ir kiekvieną dieną kartodama maldoje: “O mano mylimasis Jėzau, aš visada liksiu ištikima Tau!..”
Konstantinas Prochorovas
Paimta iš žurnalo “Vera i Žizn” #2005/1
Pastaba: Vardai yra sulietuvinti.
Marytė Simonovaitė – Maša Simonova
Aleksas Vasnecovas – Saša Vasnecov
Kotryna - Katia
Pastorius Steponas – Stepan Kuzmič
Diakonas Mykolas – Nikolaj Charitonovič
2 komentarai:
nagi nuostabi istorija :))
kodel gi ne:)
Rašyti komentarą