Ar jus pamenate žmogų, aukojusį savo vaiką Dievui?
Abraomas. O dar?
Pats žymiausias ir didingiausias pasakojimas yra apie tai, kad Dievas paaukojo savo sūnų Jėzų Kristų.
Tačiau turbūt vienas tragiškiausių ir labiausiai kontraversiškų tokio pobūdžio įvykių – yra pasakojimas apie Jeftę (kituose vertimuose – Iftachas).
Įvadas į istoriją
Mūsų tradicijos stipriai skiriasi nuo senovės Izraelio. Jeigu paimtume du jaunuolius, mūsų laikais yra madinga išmėginti partnerį prieš tuokiantis su juo. Ir jeigu tokio išbandymo metu mergina pastoja, tai greičiausiai jaunuolis palieka ją su vaiku, o geriausiu atveju mokės alimentus.
Biblijos Teisėjų knyga pasakoja, kad panašiai nutiko Gileadui ir vienai gatvės merginų. Tačiau tai buvo Izraelis, o ne dabartiniai laikai, todėl Gileadas paėmė vaiką ir augino jį. Taip gimė ir užaugo Jeftė.
Bet Gileadas turėjo ir teisėtą žmoną, kuri jam taip pat pagimdė sūnų. Dievo Žodis sako: „Užaugę Gileado žmonos sūnūs išvarė Jeftę. Jam jie sakė: „Mūsų tėvo namuose tu nieko nepaveldėsi, nes esi pašalietės moters sūnus“. 3 Jeftė tad pabėgo nuo savo brolių ir apsigyveno Tobo krašte.“ Ts.11.
Biblija pasakoja, kad šis žmogus buvo narsus galiūnas. Tad jam apsigyvenus Tobo krašte, neužilgo prie jo pradėjo jungtis visokie valkatos ir bastūnai ir jie kartu plėšikavo.
Ėjo laikas, visi gyveno savo gyvenimą. Tačiau štai vieną dieną Izraelį užpuolė amonitai. Tuomet Gileado seniūnai prašė Jeftės, kuris jau išsiplėtė ir matyt turėjo neblogą armiją, eiti kariauti už Izraelį, žadėdami jam vadovavimą šaliai. Taip Jeftė tapo vienu iš Izraelio teisėjų.
Galiūnas pradėjo ruoštis karui. Jis siuntė pasiuntinius pas amonitų karalių, norėdamas visą reikalą išspręsti taikiai, tačiau nieko derybos nepavyko ir tuomet prasideda karas.
Kontekstualus fonas
Kas vyko toliau:
paskaitykime kartu Teisėjų 11:29-40.
Nagrinėjant šią istoriją, svarbu žinoti tai, kad Teisėjų laikais Dievo Įstatymas buvo gana pamirštas. Aplinkui gyveno daugybė pagoniškų tautų, vyko nesuvaldoma asimiliacija su jais, jų religija ir papročiais. Ilgainiui išėjo taip, kad žmonės gyveno religinėje painiavoje ir kartais darydavo tai, kas visai nepatikdavo Dievui.
Praeitame skyriuje rašoma, kad „Izraeliečiai, tarnaudami Baalams ir Aštartėms – Aramo dievams, Sidono dievams, Moabo dievams, amoniečių dievams ir filistinų dievams, – vėl darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, o VIEŠPATĮ paliko, jam daugiau nebetarnavo.“ Taigi niekas jau nebeatsiminė kas patinka Dievui, o kas ne, ką galim daryti prieš Dievą, o ko – ne.
Todėl, žiūrint į mūsų istoriją, įdomu tai, kad Jeftė duoda pažadą Dievui.
Biblija rašo 29 eilutėje „VIEŠPATIES dvasia apėmė Jeftę. Jis žygiavo per Gileadą ir Manasą ir pasiekė Micpe Gileadą. Nuo Micpe Gileado jis sėlino prie Amono.“
Taigi, Viešpaties Dvasia jau žygiuoja su Jefte. Tuomet eina pasakojimas apie Jeftės pažadą. Ir po jo:
32: „Tada Jeftė įžygiavo į amonitų žemę su jais kovoti. VIEŠPATS juos įdavė jam į rankas.“
Jeigu Izraelis jau nebetarnavo Viešpačiui, tai kodėl tada Viešpats įdavė amonitus jiems? Dėl pažado? Jeigu žiūrėsime vėlgi praeitą skyrių, matome, kad kai amonitai puolė Izraelį - šie prisiminė Dievą, jie „...maldavo VIEŠPATĮ: „Nusidėjome! Daryk su mumis, kaip tau patinka. Tik prašome, išgelbėk mus šią dieną!“ 16 Jie tad pašalino iš savo tarpo svetimus dievus ir tarnavo VIEŠPAČIUI. O jam buvo gaila žiūrėti į Izraelio vargus.“
Toks jau yra mūsų Dievas. Jis yra griežtas Dievas, tačiau be galo maloningas. Kai nusidėjėlis atgailauja, Viešpats atleidžia ką jis bebūtų padaręs ir atitaiso jo padarytą žalą, paversdamas ją gerovę. Ir vėl palaiko ir laimina jį.
Taigi, matome, jog Dievas buvo nusprendęs atiduoti Jeftei pergalę prieš amonitus dar prieš jam duodant pažadą. Ir mes matome, kad Jis savo užmojį įvykdo.
Niekur mes nerandame Dievo paliepimo susitarti, kažką žadėti. Taigi, duodamas priesaiką, Jeftė veikė savo asmenine iniciatyva, veikiamas pakylėtų jausmų ir liepsnojančiu noru išvaduoti Izraelį.
Įdomu ir tai, kad Teisėjų knygos autorius šiuo atveju yra labai objektyvus ir todėl Biblija nepateikia mums Jeftės poelgio kaip teigiamo, arba neigiamo.
Veiksmo plėtotėTaigi pažvelkime kaip vyksta veiksmas. Jeftė duoda pažadą: „Jei įduosi man į rankas Amoną, sakė jis, 31 kas išeis pro mano namų duris manęs pasitikti, man grįžtant su pergale prieš Amoną, tas priklausys VIEŠPAČIUI. Aš atnašausiu tai kaip deginamąją auką.“
Kaip jau sakiau, Dievas nereikalavo iš Jeftės, kad šis duotų įžadus, bet jis tą padarė, norėdamas bet kokia kaina laimėti.
Tai yra kaip susitarimas arba sandora. Įdomu, jog mes nematome, ar Dievas kažką atsakė Jeftei, ar Jam patiko jo poelgis. Taigi, ar buvo tuomet ši sandora abipusė?
Jeftė pažadėjo paaukosiąs pirmąjį išėjusi iš jo namų. Tuometiniai žmonės negyveno daugiabučiuose. Daugiausiai žmonės vertėsi gyvulininkyste ir žvėrys buvo visur aplink namų. Greičiausiai Jeftė žadėdamas, galvojo apie gyvulius, kurie išeis ir kuriuos jis paaukos.
Bet, kadangi Įstatymas jau buvo pamirštas, Jeftė nepagalvojo apie nešvarius gyvunus, jeigu pvz išeis kokia nors kiaulė – tai tokia auka tikrai nebus priimtina Dievui, kiaulės netikdavo net maistui. Na, o jeigu tarkim išeitų žmogus, tai čia būtų dar didesnė nuodėmė. Biblija labai griežtai smerkė žmonių aukojimą ir laikė tai didžiule nuodėme, dėl ko po išėjimo iš Egipto patys izraelitai sunaikino nevieną tautą.
Taigi, nors Jeftė buvo ir dievobaimingas vyras, jo pažadas buvo skubotas, o žodžiai labai neapgalvoti ir nepasverti Dievo Žodžio akivaizdoje. Jis nebuvo rimtai pamastęs apie pasekmes ir nesusimastė, kad žadėdamas Dievui, jis privalės bet kokia kaina įvykdyti ką pažadėjęs.
Taigi, karas laimėtas, Jeftė grįžta į namus. Artėdamas prie namų, jis stebi kas gi bus pirmasis išėjęs. Ir pamato, kad jo dukra, norėdama pirmoji pasveikinti savo tėtį su pergale išeina, šokdama ir mušdama būgnelį su žvangučiais. Žinom, ne to tikėjosi Jeftė.
Biblija vaizduoja mums jo šoką ir skausmą jam suvokus kaip neapdairiai jis pasielgė ir kokių pasekmių tai pareikalaus. (35)
„Pamatęs ją, persiplėšė drabužius ir tarė: „Oi, mano dukra! Pribloškei mane! Kokią baisią užtraukei man nelaimę! Juk atvėriau burną VIEŠPAČIUI ir negaliu savo įžado atšaukti“.“
Tuomet mūsų dėmesys yra atkreipiamas į Jeftės dukrą. Mes matome, kad Jeftė ne tik pats buvo dievobaimingas vyras, bet mokino ir savo vaikus. „Mano tėve, tarė ji, jei atvėrei burną VIEŠPAČIUI, daryk su manimi, kaip esi pažadėjęs, nes VIEŠPATS apgynė tave nuo tavo priešų amonitų.“
Jeftės dukra negalvojo kokias klaidas padarė jos tėvas, ji gerbė savo tėvus, kaip to reikalavo Įstatymas ir buvo visiškai paklusni jiems.
Mergina apraudoja savo mergystę ir toliau mes skaitome, kad Jeftė „pasielgė su ja pagal įžadą, kurį buvo padaręs. Vyro ji nebuvo pažinusi.“
Žiaurokas pasakojimas, kaip galvojate?
Versijos
Kodėl gi ši istorija yra kontraversiška? Ogi dėl to, kad jeigu jūs busite dėmesingi, pastebėsite, kad Biblija mums nepasako, kaip būtent Jeftė įvykdė savo įžadą. Todėl tai kelia nemažai diskusijų. Jeigu jis paaukojo savo dukrą ant aukuro, tai būtų tikrai žiauri teisėjo karjeros pradžia.
Tačiau daug teologų, ypatingai mūsų laikų teologų atkreipia dėmesį į tai, kad kalbant apie Jeftės įžado išsipildymą, nemažai kalbama apie jo dukros mergystę. Mergina išėjo apraudoti savo mergystę, istorijos pabaigoje pažymima kad ji taip ir nebuvo pažinusi vyro.
Mozės laikais, kai buvo norima paaukoti gyvulį Dievui, jis buvo aukojamas kaip deginamoji auka. Tačiau kai žmogus norėjo pasiaukoti dėl Dievo, jis skirdavo visa savo gyvenimą tarnauti prie Viešpaties šventyklos, neliesti nei vyro, nei moters, negerti vyno ir pan.
Taigi, yra teigiama, jog Jeftė paaukojo savo vienturtę dukterį tarnavimui Dievui. Ką gi tai reiškė? Tais laikais mirti neturint vaikų buvo gana didelė gėda. Tai, kad Jeftės giminė nebeprasitęs – buvo didelė tragedija. Tai reiškė, kad nebėra kam paveldėt jo turtus, tai reiškė, kad jo gyvenimo triūsas praktiškai yra bergždžias. Jis mirs ir jo vardo niekas nebeprisimins.
Taigi, jeigu iš tiesų istorija pasibaigė taip, tai ji įgauna kitą atspalvį.
Apaštalas Paulius laiške hebrajams prisimena Jeftę kalbėdamas apie Abraomą, Dovydą ir kitus tikėjimo vyrus. Jis kalba ten apie jį kaip pavyzdį. Ar galėtų jis taip kalbėti jei pastarasis būtų sudeginęs savo vaiką?
Išvados
Tai ko gi mes galime pasimokyti iš šios istorijos? Apart kitų pamokų, noriu jums pateikti penkis dalykus:
1. Svarbu pastebėti paralelę tarp Teisėjų laikų ir mūsiškių. Pamenate, pasakojau, kad tautos buvo taip susimaišiusios, kad buvo sunku atskirti kas yra iš Dievo, o kas kitų tautų tradicijos. Žmonėms buvo sunku susigaudyt kas Dievui patiktų, o kas ne.
Mūsų laikais dvasingumas taip pat įgavo labai painias formas. Žmonėms iš visų pusių siūlomos įvairios dvasingumo praktikavimo formos. Ir kas blogiausia, jos pateikiamos kaip neprieštaraujančios krikščionybei. Taip įsivyrauja tikėjimas horoskopais ir būtinumas perskaityti ar sužinoti iš anksto kaip man seksis šiandien. Ką daryt, o ko ne.
Ant kiekvienos būrėjos stalo guli Biblija arba stovi ikona ir ji šventai įsitikinusi, kad daro Dievo darbą. O žmonės, einantys pas ją dėkoja Dievui už atsakymus. Tikintieji nemato nieko blogo jogoje ir kitose dvasingumo praktikose. Populiarus tampa įsitikinimas, kad Dievą galima atrasti kiekvienoje religijoje, nesvarbu kokiu keliu eiti, svarbiausia nueiti pas Dievą.
O mūsų maldos namų užrašas skelbia: „Jėzus sako: aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.“
Taigi tam, kad mes nesuklystume dėl neišmanymo, kaip tą padarė Jeftė tokiais laikais, mums būtina gilintis į mūsų tikėjimo šviesulį ir pagrindą – Dievo Žodį. Studijuoti jį ir mokintis atmintinai. Leisti laiką maldoje ir bendravime su tikinčiaisiais, kad pažintume Dievo valią ir gyventume pagal ją.
2. Matome didžiulę atsakomybę kažką kalbant arba žadant. Jeftė davė įžadus nepasvėręs savo žodžių, paskubėjęs pažadėti, bet nepamastęs apie galimas pasekmes ir įvykdymą.
Panašią istorija mes skaitome 1 Samuelio knygoje kai karalius Saulius davė skubotą neapdairų paliepimą, kuris vos ne kainavo jo sūnaus mirties.
Kartais tikintieji norėdami užtikrinti, kad mūsų planas įvyktų, sakome maldoje: Dieve, jeigu tu man tai įvykdysi, aš Tau padarysiu tą, aną. O kartais atvirkščiai: Dieve, jeigu Tu to nepadarysi, tai aš darysiu tą ar aną. Mes tiesiog grasiname Dievui! Tokiu atveju mes esame bepročiai. Mielieji, nedarykime taip. Dievas nėra tas, su kuriuo mes galėtume derėtis. Jis yra viso ko kūrėjas ir jo valia pildosi nepriklausomai nuo mūsų pasižadėjimų.
Naujasis Testamentas mus ragina neprisekinėti nei dangum, nei žeme, nei kitais dalykais ir apskritai neprisekinėti.
Todėl mes dažniausiai, norėdami padaryti savo žodžius svariais neprisekame, bet žadame. Ypatingai man teko su tuo susidurti dirbant Airijoje, kai žmonės, nenorėdami tau pasakyti tiesiai šviesiai negalintys ko nors dėl tavęs padaryti, prižada visko, ko tik tu nori, tačiau 80% atvejais tu to nesulauksi.
Taigi, ar mes skubame įvykdyti savo pažadus?
Vienas didžiausių pažadų, kurį mes darome Dievui – tai yra švento krikšto pažadas. Kuomet mes panardinami į vandenį ir išnirdami iš jo, pažadame tyra sąžine tarnauti Dievui iki savo gyvenimo pabaigos.
„Kai padarai įžadą VIEŠPAČIUI, savo Dievui, nedelsk jį įvykdyti, nes VIEŠPATS, tavo Dievas, tikrai iš tavęs jo pareikalaus, ir tu užsitrauksi kaltę. Bet, susilaikydamas nuo įžadų, kaltės neužsitrauksi.“ Pak.Įst. 23:22-23
Ar mes paisome savo žodžių, pasakytų Dievui? Ar mes laikomės pažado ir tarnaujame Jam? Ar esame ištikimi Jo Žodžiui ir vykdome Jo valią? Ar iš tikrųjų mūsų visas gyvenimas priklauso Dievui, kaip kad žadėjome krikšto metu?
3. Prisiminkite koks sąžiningas šiuo atžvilgiu buvo Jeftė. Jam jo pažadas kainavo labai daug. Jis aukoja savo ir dukros laimę, turtą, savo vienintelę dukrą dėl to, kad yra pažadėjęs Dievui. Ir jo skausmą liudija mums Biblija. Matome kad ir jo dukra išeina į kalnus raudot, sugriūna jos svajonės apie vyrą, šeimą. Ir vis dėlto Jeftė įvykdo ką yra pažadėjęs.
Kai mes pažadame vieni kitiems kažką (arba Dievui), mes taip pat turėtume įvykdyti savo pažadą. Kartais žmonės prašo melstis už juos ir mes žadame, kad tą darysime, o vėliau pamirštame. Kartais mes susitariame dėl kokių tai reikalų ir negalime jų įvykdyt. Kartais siūlome pagalbą, kurios iš tiesų negalime suteikti. Netgi kartas kaip tie airiai, mes žadame tai, apie ką iš karto žinome, kad nepadarysime.Pažadėti nėra sudėtinga, bet kai ateina laikas vykdyti, atsiranda sunkumų.
4. Mes matome ir tai, kad Jeftės siekis įvykdyti pažadą Dievui yra jo tikėjimo varomoji jėga. Kaip ir Abraomas gavęs labai žiaurų paliepimą paaukoti savo vienturtį sūnų ir vykdęs jį, taip ir Jeftė ryžtasi dėl Dievo padaryti dideles aukas.
Ar mes, šių laikų krikščionys esame pasiryžę aukoti mums brangius dalykus dėl Dievo? Ar atiduodame mes Jam savo brangiausią laiką, savo metus, savo finansus, savo tyrumą, savo talentus?
Ar lengva yra atimti iš savęs laiką, kai rodo mūsų mėgstamiausią serialą, laiką pažaisti kompiuteriu, savo hobio laiką, laiką, kurį dažniausiai leidžiame aptariant įvykius su kaimyne, ar vietoj to, pvz, pasirenkame trenktis kažkur į bažnyčią į Biblijos studijas, ar moterų, ar jaunimo susirinkimą?
Tai aukos, kurios padeda augti mūsų tikėjimui. Kuo mes daugiau atiduodame Dievui ir kitiems, tuo daugiau Dievas mus pripildo, praturtina ir užaugina mus tikėjime. Kuo tuštesni mes ateiname pas Dievą, tuo daugiau savęs Jis gali įdėti į mus.
5. Penktas dalykas, į kurį noriu atkreipti jūsų dėmesį yra Jeftės dukra. Mes matome neįtikėtina paklusnumą savo tėvo valiai. Taip jau buvo, kad senais laikais, kai Izraelio kultūra buvo susimaišius su įvairiais pagoniškais papročiais, moteris turėjo labai mažai teisių netgi savo šeimoje. Namų galva buvo vyras, kuris valdė savo moteris. Tad nieko neįprasto, kad Jeftė mūsų istorijoje gali taip elgtis su savo dukros gyvenimu. Mūsų laikais tėvai turi mažai valdžios vaiko gyvenimui, yra tokia populiari frazė: „Neaiškink kaip man gyventi“, tuo tarpu tais laikais tai buvo normalu.
Tačiau pasižiūrėkime į Jeftės dukrą. Mes matome: „.35 Pamatęs ją, jis persiplėšė drabužius ir tarė: „Ak, mano dukra! Pribloškei mane! Kokią baisią nelaimę užtraukei man! Juk atvėriau burną VIEŠPAČIUI ir negaliu savo įžado atšaukti.“ 36 „Mano tėve, tarė ji, jei atvėrei burną VIEŠPAČIUI, daryk su manimi, kaip esi pažadėjęs, nes VIEŠPATS apgynė tave nuo tavo priešų amonitų.“
Mes matome visišką Jeftės dukros pasitikėjimą Dievo valia. Ji net nežino ką ten prižadėjo jos tėvelis, bet žinodama, kad Dievas yra jos Viešpats, pasiduoda Jo valiai.
Kai mes atėjome pas Dievą, mes pavedėme Jam savo gyvenimą. Mes prašėme, kad Viešpats paimtų mūsų gyvenimą į savo rankas, kad jį tvarkytų, kurtų ir lipdytų pagal savo norus. Mes giedame tokią giesmę „Tu esi puodžius, o aš esu molis“. Žinoma, kartais mes kenčiame dėl savo padarytų neišpažintų nuodėmių, tuomet negalime tai tapatinti su Dievo valia.
Tačiau kai mūsų gyvenime atsiranda aplinkybės, nepriklausančios nuo mūsų ir dėl kurių mes nieko negalime padaryti, ar tuomet mes pasitikime taip Dievu? Ar mes priimame iš Jo rankų sunkumus, krizes, išbandymus? Ar nemurmame ir nepriekaištaujame Dievui? O gal iš karto atmetame Jo siūlymus kaip nepatogius?
Noriu paraginti jūs, broliai ir seserys, kad kai ateina aplinkybės, nepriklausančios nuo mūsų, kad mes priimtume jas kaip Dievo plano dalį mūsų gyvenimui, kad dėkotume už jas ir nenusisuktume tuomet nuo Jo, bet daugiau remtumėmės į Jį ir daugiau Jo ieškotume.
***
Taigi, baigdamas, norėčiau kiekvienam palinkėti gyventi atsakingą ir pasiaukojanti gyvenimą dėl Dievo. Tuomet būsime palaiminti mes, mūsų vaikai ir Dievo darbas.
Būkite palaiminti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą